Laikinoji valdymo komisija
Vidurio Lietuvos Laikinoji valdymo komisija (lenk. Tymczasowa Komisja Rządząca) – trumpai gyvavusios marionetinės Vidurio Lietuvos Respublikos (1920–1922) vykdomosios valdžios institucija.[1]
Istorija redaguoti
Laikinoji valdymo komisija (toliau – LVK) buvo įkurta 1920 m. spalio 12 d., netrukus po įvykusio lenkų generolo Želigovskio maišto ir Vilniaus krašto okupacijos, paskelbiant nepriklausomą Vidurinę Lietuvą.
Formaliai LVK gyvavo iki 1922 m. balandžio 6 d., kai Lenkijos seimas priėmė įstatymą Vidurinę Lietuvą prijungti prie Lenkijos.
Sudėtis ir veikla redaguoti
Į LVK sudėtį įėjo 1920 m. spalio 9 d. atsišaukimą „Vidurinės Lietuvos žmonėms“ („Do ludności Litwy Środkowej“)[2] pasirašę lenkų politikai, visuomenės ir kariniai veikėjai: Witold Abramowicz, Leon Bobicki, Mieczysław Engiel, Jerzy Iwanowski, Wacław Iwanowski, Teofil Szopa, Aleksander Zasztowt. Vyriausiasis Vidurinės Lietuvos kariuomenės vadas generolas Želigovskis paskyrė LVK narius Komisijos departamentų direktoriais. Komisijoje buvo 11 departamentų ir prezidentas, kuris kartu vadovavo ir Vidaus reikalų departamentui (Witold Abramowicz, vėliau Stefan Mokrzecki ir Aleksander Meysztowicz). LVK prezidentas atstovavo Vidurio Lietuvos užsienio politiką, šaukė ir vadovavo pasitarimams, rūpinosi įstatymų leidyba ir teise. Jo pavaduotoju buvo viceprezidentas, kuris pakeisdavo prezidentą visose jo veiklos srityse. Darbo ir socialinės apsaugos departamentui vadovavo Mieczysław Engiel.
LVK taip pat priklausė:
- prezidento kanceliarija su direktoriaus pareigybe spręsti valstybės pareigūnų darbo reikalams
- prezidiumas prezidento specialiesiems pavedimams vykdyti
LVK veikla:
- teisinė valstybės administravimo priežiūra
- išlaidų ir pajamų sąmatų sudarymas
- 3 ir 4 klasės valstybės pareigūnų skyrimas ir atleidimas
- įsakymų ir potvarkių leidimas
LVK rinkosi į eilinius posėdžius du kartus per savaitę, taip pat sušaukdavo neeilinius posėdžius.