Vikipedija

Laiškai Lucilijui

Laiškai Lucilijui

XV a. „Laiškų Lucilijui“ kopija. Manuskriptas saugomas Šv. Lauryno bazilikos bibliotekoje Florencijoje

Autorius Seneka
Šalis Senovės Roma
Sritis Etika, filosofija
UDK: 1(37)
17(37)
821.124`02-6
Pilna knyga Angliškas vertimas Wikisource
Originalus leidimas
Pavadinimas Epistulae Morales ad Lucilium
Šalis Romos imperija
Kalba lotynų
Išleista 65 m.
Pirmasis lietuviškas leidimas
Pavadinimas Laiškai Lucilijui
Leidykla Mintis
Serija Iš filosofijos palikimo
Išleista 1986 m.
Vertėja Dalia Dilytė-Staškevičienė
Formatas Kietais viršeliais
Puslapių 490

Laiškai Lucilijui (lot. Epistulae Morales ad Lucilium) – kolekcija laiškų, kuriuos parašė stoikas Seneka (4 m. pr. m. e. – 65 m.) savo gyvenimo pabaigoje, kai jis buvo jau per 10 metų atidirbęs imperatoriui Neronui. „Laiškai“ adresuoti jo laikmečiu gyvenusiam asmeniui Lucilijui, tuometiniam Sicilijos provincijos prokuratoriui, nors apie jį ir težinoma iš Senekos raštų. Nekreipiant dėmesio į tai, kiek iš tikrųjų Seneka su Lucilijumi susirašinėjo, viena aišku, kad Seneka omenyje turėjo platų skaitytojų ratą.

Laiškai redaguoti

Laiškai dažnai prasideda kasdienio gyvenimo pastebėjimais, prieš pradedant kurti ir vystyti išplaukiantį klausimą ar principą. Rezultatas – dienoraštis arba filosofinių meditacijų vadovas. Laiškuose daugiausia dėmesio skiriama daugeliui tradicinių stoikų filosofijos temų, pvz., negarbė mirčiai, išminčių nuoširdumas ir dorybė, kaip aukščiausias gėris.

Laiškai tikriausiai buvo parašyti per pastaruosius trejus Senekos gyvenimo metus. Apskritai sutariama, kad jie išdėstyti tokia tvarka, kuria ir buvo parašyti.[1] 8-ajame laiške Seneka nurodo, kad jis pasitraukė iš viešojo gyvenimo į poilsį, kaip manoma (Tacito „Analai“), tai buvo apie 62–ųjų metų pavasarį.[2] 18-asis laiškas buvo parašytas gruodį prieš saturnalijas. 23–jame laiške pavaizduotas šaltas pavasaris, galbūt 63–iais metais.[2] 67–asis laiškas nurodo šalto pavasario pabaigą, ir manoma, kad per ateinančius metus buvo parašyti keturiasdešimt trys tarpiniai laiškai.[2] 91-ajame laiške nurodoma didelis gaisras Lugdunume Galijoje (dab. Lionas), vykęs 64-ųjų pabaigoje.[2] 122–ajame pažymėtas rudens dienos šviesos valandų mažėjimas. Galimos ir kitos chronologijos, jei atkreipti dėmesį į 23 ir 67-tą laiškus, nurodančius tą patį pavasarį, o tai gali sumažinti laiko trukmę visais metais.[2]

 
Itališkas leidimas 1494 m.
 
Prancūziškas leidimas 1887 m.

124 laiškai sudėti į dvidešimt rankraščių knygų, tačiau kolekcija nėra išsami.[3] Aulas Gelijus (II a. viduryje) cituoja ištrauką iš „dvidešimt antrosios knygos“, reiškia, trūksta kai kurių laiškų. Kadangi Liono gaisras, paminėtas 91-ajame laiške, įvyko mažiau nei prieš metus prieš Senekos mirtį (65–ųjų pavasarį), tai manoma, kad laiškų trūksta nedaug.[4]

Kartu sudėti, laiškai sudaro Senekos ilgiausią darbą.[4] Nors skirti Lucilijui, jie yra „atviri laiškai“, akivaizdu, jog sukurti platesnei auditorijai.[5] Senekos laikais epistolinis žanras buvo gerai žinomas. Seneka remiasi Cicerono laiškais Atikui ir Epikūro laiškais, jis tikriausiai buvo susipažinęs su Platono laiškais ir Horacijaus eilėmis. Tačiau ir kruopščiai panagrinėjus, nėra jokios akivaizdžios priežasties abejoti laiškų tikrumu. Seneka dažnai mini rašąs atsakymą į Lucilijaus laišką, nors mažai tikėtina, nes laiškas kelyje iš centrinės Italijos iki Sicilijos būtų užtrukęs nuo keturių iki aštuonių dienų.[6] Daugeliu atvejų Seneka tikriausiai kūrė laiškus, kai jam atsirasdavo nauja tema.[6] Vidutiniškai laiškai laikui bėgant tampa ilgesni, o vėlesniuose laiškuose vis daugiau dėmesio skiriama teoriniams klausimams.[7] Tačiau net ir vėlesniuose laiškuose Seneka vis dar parašo labai trumpai.[8]

Turinys redaguoti

Visi šie tekstai prasideda fraze „Seneca Lucilio suo salutem“ (Seneka sveikina savo Lucilijų) ir baigiasi žodžiu „Vale“ (atsisveikinimas). Šiuose laiškuose Seneka pateikia Lucilijui patarimus, kaip tapti labiau atsidavusiu stoiku. Kai kurie laiškai apima „On Noise“ ir „Asthma“, kiti yra apie „masių įtaką“ ir „kaip elgtis su savo vergais“. Nors jie perteikia Senekos asmeninį stoikų filosofijos stilių, jie taip pat suteikia vertingų įžvalgų apie kasdienį Senovės Romos gyvenimą.

Visiems laiškams įprasta prasidėti aprašant pastebėtą konkretų (ir paprastai gana nedidelį) incidentą, kuris po to išsisprendžia į daug platesnį iš to išplaukiančio klausimo ar principo tyrimą. Pavyzdžiui, vieną laišką Seneka pradeda aptardamas galimybę apsilankyti arenoje, kur vyksta mirtinos gladiatorių kovos. Tada Senekai iškyla abejonių dėl tokio spektaklio moralės ir etikos, kas, šių laikų žiniomis, buvo pirmasis iki krikščioniškojo autoriaus pasvarstymas tokia ypatinga tema.[9]

Seneka dažnai cituoja lotynų poetus, ypač Vergilijų, o taip pat Ovidijų, Horacijų ir Lukrecijų.[10] Jis taip pat remiasi Publijumi Siru, pavyzdžiui, aštuntajame laiške „Apie filosofo atsiskyrimą“.[11]

Temos redaguoti

Senekos laiškai yra sutelkti į vidinį gyvenimą ir džiaugsmą, kuris kyla iš išminties.[12] Jis pabrėžia stoikų temą, kad dorybė yra vienintelis tikras gėris ir vienintelis tikras blogis.[7] Jis pakartotinai nurodo gyvenimo trumpumą ir trumpalaikį laiko pobūdį.[1]

Daugelio laiškų pagrindas, iš vienos pusės, yra susirūpinimas dėl mirties (viena iš pagrindinių stoikų filosofijos temų ir viena, kurią įkūnija Senekos pastebėjimas, kad mes „mirštame kiekvieną dieną“) ir iš kitos – savižudybė. Tai pagrindiniai pasvarstymai, jei atkreipti dėmesį į Senekos blogėjančią politinę poziciją ir visuotinę priverstinių savižudybių praktiką kaip būdą atsikratyti imperatoriaus galios ir valdžios oponentų.[9]

Ankstyvieji laiškai dažnai pasibaigia maksimalia meditacija, nors ši strategija baigėsi trisdešimtuoju laišku.[8] Tokie maksimumai paprastai ateina iš Epikūro, tačiau Seneka tai vertina kaip pradedančiojo techniką.[13] 33-ajame laiške jis pabrėžia, kad studentas turi savarankiškai pradėti pagrįstus sprendimus.[13]

Kalba ir stilius redaguoti

Laiškų kalba ir stilius yra gana įvairūs, o tai atspindi faktą, kad jie yra asmeninio pokalbio ir literatūros kūrinio mišinys. Pavyzdžiui, vartojamas įvairių žodynų derinys, apimantis specifinius terminus (tokiose srityse kaip medicina, teisė ir navigacija), taip pat šnekamieji ir filosofiniai terminai.[14] Seneka taip pat naudojasi įvairiomis išraiškos priemonėmis pasiekti tam tikrą poveikį, pavyzdžiui, ironišką parataksę, hipotaksinius periodus, tiesioginės kalbos intarpus ir retorikos metodus, tokius kaip aliteracija, chiazma, poliptotonas, paradoksas, antitezė, oksimoronas, etimologinė figūra ir kt. Be to, yra neologizmų ir hapaksų.[14]

Vėlesnė istorija redaguoti

Seniausi laiškų rankraščiai datuojami nuo IX a.[15] Ilgą laiką laiškai nebuvo apyvartoje kartu, o ypač 89–124 laiškai, kurie buvo susegti į atskiras rankraščių knygas.[15] Jie pradėti platinti kartu nuo XII a.[16] Pirmasis spausdintas leidimas pasirodė 1475 m. Erazmas Roterdamietis parengė daug kokybiškesnį leidimą 1529 m.[16]

Įtaka redaguoti

Mišelis de Montenis buvo paveiktas perskaitytų Senekos laiškų. Jų įtakotas sukūrė savo „Esė“. Šie laiškai buvo įkvėpimo šaltinis ir Justui Lipsijui ir jo neostoicizmo vystymuisi XVI a. pabaigoje.[16]

Kritika redaguoti

Erazmas savo 1529 m. „Laiškų“ leidime pateikė Senekos kūrybai tris pagrindines pastabas:

  • Pirma, dėl Senekos pomėgio painioti personažus jo darbuose, iškelti ir atmesti prieštaravimus tokiu būdu, kuriame Erazmas įžvelgė ne nušvitimą, o painiavą.[17]
  • Antra, dėl Senekos skundimosi filosofinės logikos smulkinimu, tačiau daugeliu atvejų jo tekstai užpildyti tuščiais išsisukinėjimais – verčiantys Erazmą palaikyti Kvintiljano pastabas Senekai kaip filosofui.[17]
  • Trečia, Erazmas jautė, kad tie rašiniai daugiau buvo užmaskuoti esė, nei tikras susirašinėjimas, jie neturėjo tikrų laiškų, realiai atspindinčių tikrovę, žavesio.[17]

Lietuviški leidimai redaguoti

  • Laiškai Lucilijui / Lucijus Anėjus Seneka. – Patais. leid. – Vilnius, 2016. – 511, [1] p. – ISBN 978-609-444-198-1
  • Laiškai Lucilijui: [kruopščiai atrinkti laiškai siekiantiems darninti ir tobulinti sielas] / Lucijus Anėjus Seneka. – Patais. laida. – Vilnius, 2011. – 191, [1] p. – ISBN 978-609-444-001-4
  • Laiškai Lucilijui / Liucijus Anėjus Seneka. – 3-ioji patais. laida. – Vilnius, 2005. – 535, [1] p. – (Klasika). – ISBN 9986-16-408-7
  • Laiškai Lucilijui / Lucijus Anėjus Seneka. – 2-asis patais. leid. – Vilnius, 1999. – 529, [2] p. – (Filosofijos klasika: didžioji serija). – ISBN 9986-943-27-2
  • Laiškai Lucilijui / Seneka. – Vilnius, 1986. – 490 p. – (Iš filosofijos palikimo)

Išnašos redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 Setaioli 2013, p. 193
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Setaioli 2013, pp. 191-2
  3. ↑ Setaioli 2013, p. 198
  4. ↑ 4,0 4,1 Graver & Long 2015, p. 6
  5. ↑ Graver & Long 2015, p. 4
  6. ↑ 6,0 6,1 Fantham 2010, p. xxi
  7. ↑ 7,0 7,1 Setaioli 2013, p. 192
  8. ↑ 8,0 8,1 Graver & Long 2015, p. 5
  9. ↑ 9,0 9,1 Romm, James (14 March 2014). „Rome's House of Cards“. The Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 27 June 2014.
  10. ↑ Graver & Long 2015, pp. 8-9
  11. ↑ Moral letters to Lucilius, Letter 8
  12. ↑ Graver & Long 2015, p. 13
  13. ↑ 13,0 13,1 Graver & Long 2015, p. 11
  14. ↑ 14,0 14,1 Berno, Francesca Romana. „Epistulae Morales ad Lucilium“. Academia.edu. Nuoroda tikrinta 27 June 2014.
  15. ↑ 15,0 15,1 Graver & Long 2015, p. 20
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 Graver & Long 2015, p. 21
  17. ↑ 17,0 17,1 17,2 Fantham 2010, p. xxviii

Šaltiniai redaguoti

  • Fantham, Elaine (2010), "Introduction", Seneca. Selected Letters, Oxford World's Classics, ISBN 978-0199533213 
  • "Introduction", Seneca. Letters on Ethics: To Lucilius, University of Chicago Press, 2015, ISBN 978-0-226-26517-9 
  • Setaioli, Aldo (2013), "Epistulae Morales", in Heil, Andreas & Damschen, Gregor, Brill's Companion to Seneca: Philosopher and Dramatist, BRILL, ISBN 978-9004217089 

Nuorodos redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Laiškai_Lucilijui&oldid=7151937"