Lūpiniai priebalsiai
Lūpiniai priebalsiai – priebalsiai, tariami arba abiem lūpom (abilūpinė artikuliacija), arba apatinę lūpą liečiant prie viršutinių dantų (lūpų dantinė artikuliacija).[1]
Lūpų suapvalinimas, arba labializacija, kaip papildoma artikuliacija gali būti pasitelkta tariant kitų tipų priebalsius, pavyzdžiui, anglų kalbos sulūpintą gomurinį aproksimantą [w].
Skirstymas
redaguotiLūpiniai priebalsiai skirstomi į du artikuliavimo pogrupius:
Nedaug kalbų lūpinius priebalsius skirsto tik pagal šį kriterijų. Pavyzdžiui, evių kalboje vartojami abiejų tipų pučiamieji. Tačiau daugumai pasaulio kalbų vien pats sulūpinimas yra svarbi foneminė specifikacija.
Lietuvių kalba
redaguotiLietuvių kalboje vartojami šie lūpiniai priebalsiai:[2] abilūpiniai nosiniai sklandieji [m] ir [mʲ], abilūpiniai sprogstamieji [p], [pʲ] ir [b], [bʲ], lūpų dantiniai sklandieji [v], [vʲ] ir lūpų dantiniai pučiamieji [f], [fʲ]. Priebalsiai [f], [fʲ] lietuvių kalboje pradėti vartoti palyginti neseniai ir sutinkami daugiausia skoliniuose, tarptautiniuose žodžiuose, pavyzdžiui, fabrikas, fonetika, filmas, futbolas.
Išnašos
redaguoti- ↑ Ladefoged, Peter; Maddieson, Ian (1996). The Sounds of the World’s Languages. Oxford: Blackwell. ISBN 0-631-19814-8
- ↑ „Lietuvių bendrinės kalbos garsų ypatybės“. sitti.vdu.lt. Nuoroda tikrinta 2024-08-15.