Lėlaičių šv. Roko koplyčia

56°15′36″š. pl. 22°11′55″r. ilg. / 56.2599°š. pl. 22.1986°r. ilg. / 56.2599; 22.1986

Lėlaičių šv. Roko koplyčia

Vyskupija	Telšių
Dekanatas	Mažeikių
Savivaldybė	Mažeikių rajonas
Gyvenvietė	Lėlaičiai (Šerkšnėnai)
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	1934 m.

Lėlaičių šv. Roko koplyčia – katalikų koplyčia Mažeikių rajone, Šerkšnėnų seniūnijoje, Lėlaičių kaimo kapinaitėse. Ji stovi prie kelio 2709 Tirkšliai–Žemalė–Račiai , 2,4 km į rytus nuo Žemalės. Kaip vertingas paveldo objektas, įtraukta į Mažeikių rajono lankytinų vietų sąrašą.^[1]

Istorija redaguoti

XVIII a. antroje pusėje Lėlaičių dvarą valdžiusi Stirpeikų (Stripeikų) giminė laidojosi Žemalės bažnyčioje, o Lėlaičių kapinėse pastačius koplyčią, – jos rūsyje. Pirmoji koplyčia, kurią fundavo Teofilis Stirpeika, buvo medinė. Manoma, kad ji galėjo būti pastatyta 1800 m. Talpino apie 100 žmonių, buvo įrengtas vienas altorius. Koplyčia neturėjo nei nuolatinio kunigo, nei žemės, šv. mišios kunigo buvo laikomos savo nuožiūra.

Pasak Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ pateiktos istorijos, koplyčioje buvo vos ne stebuklingais laikomi ten palaidoto Jono Stripeikos nesuyrantys palaikai.^[2] XX a. pradžioje įlūžus rūsio luboms, maldininkai pamatė, kad ten buvęs J. Stripeikos karstas ir įkapės buvo sutrūniję, bet velionio kūnas gerai išsilaikęs, beveik sveikas. Kažkas pasistengė palaikus iš apgriuvusio rūsio iškelti į viršų. Buvo pagamintas naujas karstas, surinktos ir sudėtos naujos įkapės, o rūsio nebetvarkė. Karstą ėmė lankyti vis daugiau maldininkų, ypač moterų, kurios čia darė įžadus. J. Stripeikos kūno dalys buvo apraišiotos kaspinais, skarelėmis, o prieš šv. Joną aplink karstą pristatydavo ir uždegdavo žvakių. Girdėjosi kalbų apie stebuklingus ligonių pagijimus. 1921 m. nukritus prie karsto pastatytai žvakei, užsidegė įkapės, o nuo jo ir ąžuolinis karstas, ir J. Stripeikos kūnas. Po šio įvykio koplyčia liko apleista, pradėjo griūti.^[2] 1928 m. apskrities laikraštis „Žemaitis“ minėjo nykstančios koplyčios būklę:^[3]

...Ji visai apleista: be stogo, beirstanti. Seniau šiai koplytėlei atremontuoti Žemalės klebono buvo renkamos aukos, bet kuriam tikslui jos sunaudotos — nežinia, nes koplytėlei nieks nė lentgalio neprikalė. O visgi nevertėtų taip palikti jos be dėmesio. Joje ir dabar randasi apdegęs Jono Stripeikos 1696 m. laidotas grabas. Ilgus metus — ligi pat didžiojo karo tas lavonas nepuvęs ir tik ištikus gaisrui apdegė. Yra toj koplytėlėj ir kitų grabų, laidotų 1786 1806 metų tarpe. Apie a a. Stripeiką ir jo koplytėlę apylinkėj eina daug padavimų...

1930 m. medinė koplyčia buvo nugriauta ir pastatyta mūrinė. Projektą parengė Mažeikių apskrities inžinierius Borisas Helcermanas, statė meistras Fridrikas Vaičekauskas. Koplyčia buvo 8 m ilgio, 6 m pločio ir 5 m aukščio. Sienos ir pamatai sumūryti iš akmens, bokštas - plytų, stogas dengtas medžio lentelėmis. 1934 m. gegužės 15 d. naująją koplyčią pašventino Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.

Lėlaičių koplyčia nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau. Ji buvo nusiaubta, išniekinti palaidotųjų palaikai. Koplyčia stovėjo išdaužytais langais, su išardytu altoriumi, neliko abiejų varpų, iškeltos durys, laidojimo rūsys paverstas šiukšlynu. Skliautines lubas ardė per kiaurą stogą varvėjęs vanduo. Apie 1970 m. vietos apylinkės rūpesčiu koplyčia buvo sutvarkyta: skiedromis perklotas visas stogas, pakeisti langai. 1972 m. koplyčios rūsyje dar buvo dviejų karstų liekanos, kuriuose matėsi gerai išsilaikę palaikai - vieni moters, o kiti vyro. Jie traukė vandalų dėmesį, ir jau 1983 m. palaikai liko be galvų. Galiausiai parapijiečiai tuos palaikus palaidojo į žemę, netoli koplyčios iškastame kape.

Atgimimo laikais koplyčioje atliktas kapitalinis remontas, kuriuo rūpinosi Tirkšlių Kristaus Karaliaus parapijos^[4] klebonas, aptarnaujantis ir Žemalės parapiją, kunigas Ignacas Žeberskis, o jį iškėlus į kitą parapiją, darbus pabaigė Anupras Gauronskas. Be kitų darbų, stogas uždengtas skarda, pagamintas naujas altorius – didesnis už senąjį, buvusį žemesniu ir vieno tarpsnio. Taip pat buvo padidintas vargonų choras, įrengta zakristija. Lėlaičiuose buvo rengiami šv. Jono ir šv. Roko atlaidai.

Šalia koplyčios dėmesį patraukia masyvus granitinis paminklas su lenkišku įrašu. Paminklą 1856 m. pastatė vyskupijos valdytojas Jonas Krizostomas Gintila savo giminaičiams sutuoktiniams Tadeušui ir Onai Gintvilams.

Varpai redaguoti

Pastaraisias metais Žemalės bažnyčioje, išsiskyrusioje turėtų varpų gausa (kabojo 6 varpai) netikėtai surastas varpas. Jis buvo nulietas 1805 m. ir galėjo kaboti ne Žemalės bažnyčioje, o Lėlaičių koplyčioje.^[5] Instrumentas nedidelis, 24 cm skersmens, funduotas Žemaitijos kunigaikštystės vėliavininkienės Marijonos Stirpeikienės. Suprantama, kad žmona galėjo pasekti savo vyro pavyzdžiu ir koplyčiai paaukoti varpą. Bažnyčios varpinėje kabo puošnesnis 32,5 cm skersmens, 1797 m. išlietas varpas. Abu šie varpai galėjo kaboti Lėlaičių koplyčioje. Kuomet koplyčia buvo apleista, iš griūvančio pastato į Žemalę ir galėjo parkeliauti jos varpai.^[5]

Koplyčios atnaujinimas redaguoti

2020 m. rugpjūčio mėn. Žemalėje ir gretimose vietovėse vyko menininkų, restauratorių ir paveldosaugininkų simpoziumas „Versmės“. Jo metu kalvis Virgilijus Mikuckis ir akmens meistras Paulius Daujotas užsiėmė Lėlaičių koplyčios atnaujinimo projektu. Buvo siekiama neveikiančią koplyčią padaryti jaukia, skoningai sutvarkyta krikšto ir santuokos sakramentų teikimo vieta. Skulptorius Mykolas Pačkauskas sukūrė Kryžiaus kelio stotis, odos meistrė Lilija Petraitienė aptraukė oda jaunavedžiams skirtas kėdes su klauptu. Kalvis V. Mikuckis pagamino kėdes, taip pat sukūrė kryžių ir stovą krikštyklai, kurią padarė akmens meistras Juozas Žilinskis.^[6]