Kurtuvėnų kapinės
| Kurtuvėnų kapinės | |||
|---|---|---|---|
  Kurtuvėnų kapinės |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Šiaulių rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Bubių seniūnija | ||
| Naudotas | veikiančios nuo XIX a. I p. | ||
| Registro Nr. | u. k. 2188 / 37639 / 11197 / 37274 / 13787 | ||
Kurtuvėnų kapinės – kapinės Kurtuvėnuose, Šiaulių rajono savivaldybėje, apie 1 km į pietus nuo kelio 215 Bubiai–Ramučiai . Jos įsikūrusios Kurtuvėnų piliakalnio teritorijoje, abipus P. Višinskio gatvės, už 300 m į pietvakarius nuo Kurtuvėnų bažnyčios.
Išlikę nemažai XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje nukaltų ir išlietų kryžių, antkapinių paminklų, yra kelios laidojimo kriptos. Antkapiniai užrašai byloja, kad šiose kapinėse buvo laidojami ir aukštuomenė (kunigai, dvarininkai), ir paprasti parapijiečiai. Pietvakarinėje dalyje yra buvusio Klaipėdos krašto gubernatoriaus, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų pirmininko, Seimo atstovo Vlado Kurkausko kapas. Netoli koplyčios esantys du antkapiniai paminklai įrašyti į Kultūros vertybių registrą: Juozo Liaudanskio sukurtas paminklas su Jėzaus skulptūra ant Spakauskų šeimos kapo[1] ir Lietuvos kario Tadeušo Povilaičio (1896-1920) kapas.[2]
Senųjų kapinių dalyje (į pietus nuo kelio), aukščiausioje vietoje, stovi Kurtuvėnų piliakalnio koplyčia (1880). Atgimimo metais ji atgaivinta, bet pamaldų laikymui atidaroma retai. Kasmet lapkričio 1 d. po šv. Mišių koplyčioje iš jos išeina tradicinė procesija, išlaikanti Visų šventųjų ir vėlinių pagerbimo papročius. Jos dalyvius su žibintais, žvakėmis, giedančius senąsias giesmes, veda parapijos klebonas per kapines. Kaip ir kasmet, kapinės būna atšventinamos iš visų keturių pusių. Taip pagerbiami čia palaidotų Kurtuvėnų ir apylinkių šviesuolių, taip pat ir vietos parapijoje tarnavusių kunigų kapai. Nuo 1982-ųjų tokias, taip vadinamas „mirusiųjų pagerbimo šventes“, ėmė rengti tuometė kultūros darbuotoja Zofija Popovienė. Parapijiečiai mena, jog tą vakarą žmonių susirinkdavo pilnas kalnelis. Buvo atvežama muzikos aparatūra, leidžiama klasikinė muzika, dainuojama. Tada giedoti giesmes nebuvo leidžiama. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, šv. Mišios šia proga imtos aukoti senojoje kapinių koplyčioje, o procesijoms ėmė vadovauti parapijos klebonas.[3]
Istorija redaguoti
Piliakalnį į dvi dalis perskyręs kelias nulėmė skirtingą jo pusių raidą. Šiaurinėje kalvos dalyje tik 1911 m. pradėjo veikti naujosios Kurtuvėnų kapinės, pietinėje - jau 1498 m. stovėjo medinė parapinė katalikų bažnyčia.[4] Senosios parapinės kapinės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo 1827-ųjų. Tų metų bažnytinės vizitacijos akte įrašyta, kad parapinės kapinės buvo padidintos, leidžiant laidoti stačiatikius. Tokį poreikį, matyt, padiktavo apylinkėje vykusi didelė statyba – rusų kareiviai bei darbininkai statė Ventos-Dubysos perkasą.[4]
Naujosios kapinės šiaurinėje kalvos dalyje pradėjo veikti 1911 m. Pirmasis jose buvo palaidotas Kurtuvėnų klebonas Dominykas Šereiva. 1919 m. viename kape palaidoti keturi partizanai-savanoriai, Šaulių sąjungos nariai – Jonas Birgila (Birgilas), Petras Burba, Tomas Burba ir Vacys Rosinas, kuriuos sušaudė bermontininkai.[5] Kapavietė su keturiais standartiniais kario kryžiais įrengta netoli nuo įėjimo vartų. Toliau, kapinių viduryje, yra šaulio Juozo Vitkausko (1884-1919) kapas,[6] Prozininkės, pedagogės Barboros Mejerytės (1898-1982) kapą puošia skulptoriaus Vitalijas Lukošaičio išdrožtas rūpintojėlis. Pats skulptorius po mirties 1986 m. taip pat atgulė šiose kapinėse.
Bene labiausiai Kurtuvėnų kapinėse išsiskiriantis buvo Rimgailų šeimos antkapinis paminklas – juodo granito laidojimo rūsys su antkapine plokšte ir aukštu obelisku.[7][4] Deja, 1992 m. rugsėjo mėn. nuo postamento fasado buvo pavogta natūralaus dydžio bronzinė stovinčios merginos skulptūra bei lieto ir kalto metalo dekoratyvinės tvorelės. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą paminklą pastatė Severinas ir Jadvyga Rimgailos, nepagailėję 10 tūkstančių rublių įrengti mauzoliejų savo mirusiems vaikams Janinai (16 m.) ir Tadui (9 m.). Paminklas buvo pagamintas Norblino firmoje Varšuvoje, pastatytas apie 1912 m. Tačiau Rimgailos nespėjo perkelti į mauzoliejų vaikų palaikus, nes prasidėjus karui buvo priversti palikti Lietuvą. Po karo sugrįžusiems Rimgailoms kunigai atsisakė šventinti paminklą, nes jo kompozicija (gulintis kryžius po merginos kojomis) prieštaravo katalikiškai etikai. Praradę Rusijos bankuose laikytus pinigus bei dalį žemių Lietuvoje, Rimgailos nuskurdo ir įgyvendinti savo sumanymo jau nebeįstengė. Apie 1930 m. mauzoliejų iš Rimgailų norėjo nupirkti Kauno karo muziejus.[4] Kauniškiai planavo jį pritaikyti paminklo savanoriams statybai muziejaus sodelyje. Pokario metais bronzinę skulptūrą ketinta perkelti į Šiaulių „Aušros“ muziejų, tačiau buvo nutarta ją palikti Kurtuvėnuose.[4] Analogiškas paminklas su liūdinčios merginos skulptūra stovi Rumbonių kaimo (Alytaus raj.) kapinėse.[8]
Kapai redaguoti
Kapinėse palaidoti:
- Vladas Kurkauskas (1895-1970), Lietuvos karininkas, visuomenės veikėjas
- Vitalijus Lukošaitis (1950-1986), dailininkas, skulptorius
- Barbora Mejerytė (1898-1982), prozininkė, pedagogė
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „Spakauskų šeimos kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ „T. Povilaičio kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Kurtuvėniškiai po mišių organizavo tradicinę procesiją Archyvuota kopija 2021-11-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Kurtuvėnų piliakalnis (Kapa) Archyvuota kopija 2022-01-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Partizanų kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ „J. Vitkausko kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ „Rimgailų mauzoliejus“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ „Paminklas Rumbonių k.“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.