Kurt Graebe

Kurt Richard Graebe (1874 m. vasario 9 d. Karniszewo bei Gnesen, Poznanėje, Prūsijoje – 1952 m. rugpjūčio 8 d. Miunchene), vokietis pulkininkas leitenantas, daktaras, Lenkijos seimo narys, Pamario vokiečių atstovas.

BiografijaKeisti

Kurt Graebe tarnavo Vokietijos kariuomenėje Pirmajame pasauliniame kare. 1920 m. tapo papulkininkiu.

Po karo Gnieznas tapo Lenkijos dalimi. Sumažinus Vokietijos kariuomenę, jis grįžo ten gyventi. Kurt Graebe buvo pagrindinis Pamario provincijos vokiečių atstovas.[1] Nuo 1919 m. iki 1937 m. Bydgoszcz vadovavo mažumų teisių ginančiai organizacijai Deutschtumsbund. 1922 m. Kurt Graebe išrinko į Lenkijos seimą. 1930 m. jį areštavo už antilenkišką veiklą ir nuteisė kalėti šešis mėnesius.

Kurt Graebe vokiečių mažumas atstovavo Tautų sąjungoje. Jis buvo Europos vokiečių mažumų asociacijos prezidentas.

1933 m. naciams atėjus į valdžią Vokietijoje, jisai vylėsi, jog tai pagerins vokiečių ir lenkų santykius. Lenkijoje esantys naciai jį pasmerkė kaip Stresemano bendradarbį ir socialistų draugą. Nacių partijos nariu nebuvo.[2]

1937 m. jis apleido Lenkiją. Lenkijos valdžia iš jo atėmė pilietybę. Jis gyveno Vokietijoje be jokios pilietybės iki 1941 m., kada atgavo Vokietijos pilietybę savanoriu įstojęs į Vokietijos kariuomenę.[1]

Dirbo Abvero vyriausiosios būstinės pareigūnu. Nacių Vokietijai ieškojo antibolševikinių talkininkų Baltijos valstybėse. 1940 m. pradžioje buvo Vokietijos vyriausybės paskirtas į komisiją važinėjančią į Lietuvą perimti Lietuvoje internuotus buvusius Lenkijos kariuomenės karius.[3]

Latvijoje jis buvo žinomas kaip „onkulītis“ ('dėdulis'). 1940 m. gale susidraugavo su papulkininkiu Viktors Deglavs ir kiek vėliau su pulkininku Aleksanders Plensners. Viktors Deglavs buvo Latvijos karinis atašė Lietuvoje. Sovietams okupavus Pabaltijį, Viktors Deglavs ir Aleksanders Plensners gyveno Berlyne, telkė 350 Vokietijoje gyvenančių latvių karių ir mezgė ryšius su Latvijoje gyvenančiais latviais. 1941 m. gegužės 1 d. trise Marienburge, Rytų Prūsijoje pravedė draugišką susitikimą su 200 latvių. Istorikas Andrew Ezergailis tvirtina, jog tuo metu Kurt Graebe dviprasmiškai žadėjo Deglavs, jog iškilus karui, pasiteisins latvių viltys turėti savo karines pajėgas. Šia proga vokiečiai leido atkurti Latvijos valstybinę karių sąjungą (Latviešu karavīru nacionālo savienību). Trečias iš keturių atkurtos sąjungos siekių, tai „Latvijos įtraukimas į besivystančią Naujosios Europos tvarką“.[4]

1941 m. Kurt Graebe dirbo Vokietijos kariuomenės vadovybei Oberkommando der Wehrmacht (OKW) rengtis numatytam nacių Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga. Kartu su Tilžės geštapininku dr. Heinz Gräfe mezgė ryšius su lietuviais išeivijoje bei Lietuvoje, informavo OKW ir taip pat Vokietijos užsienio reikalų ministeriją. Palaikė ryšį su Lietuvių aktyvistų fronto vadu Kaziu Škirpa. Vystė OKW 2-osios divizijos bei Abvero padalinio Karaliaučiuje bendradarbiavimą su Lietuvos sukilėliais, ketinusiais numatyto karo pradžioje užimti kalėjimus, tiltus, gamyklas, geležinkelius ir policijos stotis. Vokiečių ir lietuvių ryšiai paspartino Lietuvos žydų išžudymą karui prasidėjus.[5] Buvo vermachto narys Kaune.[6]

1942 m. rugpjūčio 12 d. Kurt Graebe atvyko į Rygą. Ten vadovavo Abvero skyriui. Jį paskyrė palaikyti ryšį su vietiniais gyventojais ir stebėti jų nuotaikas. Jo vadovai jam nurodė palaikyti Latvijos nepriklausomybės atkūrimą. Jį imponavo Alfreds Valdmanis, jį laikė „šimtaprocentiniu patriotu“, nesutinkančio „mainyti bolševikų jungą į nacionalsocialistų viešpatavimą“. Tai paskatino Valdmanį atsiduoti Latvijos administravimui. Kurt Graebe manė, kad vokiečių okupacinė politika sukelia Valdmanio priešingumą.[2]

Bavarijoje po karo Kurt Graebe buvo Vyslos-Vartos krašto vokiečių asociacijos steigėjas ir pirmininkas.

NuorodosKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 „Richard Blanke. Orphans Of Versailles: The Germans in Western Poland, 1918-1939“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 6 d.. 
  2. 2,0 2,1 „Gerhard P. Bassler. Alfred Valdmanis and the Politics of Survival.“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 6 d.. 
  3. Stankeras, Petras (1998). “Ostlando ir Lietuvos generalinės srities civilinės ir karinės administracijos, kariuomenės, SS bei policijos vokiečių ir lietuvių svarbesnių pareigūnų trumpi biografijos duomenys”, Lietuvių policija 1941-1944 metais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 226. ISBN 9986-757-17-7.
  4. „Andrew Ezergailis. The Holocaust in Latvia 1941-1944: the missing center. Ps.121, 139“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 15 d.. 
  5. „Christophas Dieckmannas, Saulius Sužiedėlis. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 metų vasarą ir rudenį: Šaltiniai ir analizė.“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2012 m. rugpjūčio 21 d.. 
  6. Stankeras, Petras (1998). “Ostlando ir Lietuvos generalinės srities civilinės ir karinės administracijos, kariuomenės, SS bei policijos vokiečių ir lietuvių svarbesnių pareigūnų trumpi biografijos duomenys”, Lietuvių policija 1941-1944 metais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 240. ISBN 9986-757-17-7.