Atverti pagrindinį meniu
Kurklių-Panevėžio operacija
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos
Data 1919 m. gegužės 18-23 d.
Vieta Vakarų Aukštaitija, Lietuva
Rezultatas Lietuvos pergalė
Kariaujančios pusės
Red flag.svg Bolševikai Lietuva Lietuva

Kurklių-Panevėžio operacija – viena pirmųjų Lietuvos kariuomenės karinės vadovybės suplanuotų puolamųjų operacijų prieš į Lietuvą įsiveržusią Sovietinės Rusijos kariuomenę per Nepriklausomybės karą, įvykdyta 1919 m. gegužės 18-23 d.

ParengimasKeisti

1919 m. gegužės viduryje Raudonoji armija, kurią sudarė Lietuvių (Pskovo) divizijos Pirmasis, Antrasis, Trečiasis, Ketvirtasis, Septintasis pulkai ir Antrosios latvių Internacionalinės divizijos Dvyliktasis, Keturioliktasis, Penkioliktasis, Septynioliktasis, Trisdešimt pirmasis pulkai, buvo užėmusi liniją Molėtai – Želva – Balninkai – Žemaitkiemis – Kavarskas – Raguva – Upytė – Pumpėnai – Pasvalys – Saločiai.[1]

Operaciją parengė Vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas ir Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas. Pagal parengtą operacijos planą buvo suformuota Ukmergės rinktinė, į kurią įėjo Pirmasis pėstininkų pulkas, vokiečių saksų savanorių batalionas, 1,5 eskadrono iš Pirmojo husarų pulko ir Ketvirtosios baterijos būrys, turėjęs 2 pabūklus. Ukmergės rinktinės vadas – Kazys Ladiga.

Antrąją – Panevėžio rinktinę sudarė Antrasis pėstininkų pulkas, atskirasis Panevėžio batalionas, Marijampolės batalionas ir Pirmoji artilerijos baterija, kurią sudarė 4 pabūklai. Rinktinės vadu buvo paskirtas Jonas Variakojis, vėliau jį pakeitė Maksimas Katche, Vincas Grigaliūnas-Glovackis, Stasys Nastopka. Lietuvos kariuomenės daliniai iki m. gegužės 13 d. buvo sutelkti ruože Širvintos – Lyduokiai – Vidiškės – Taujėnai – Ramygala – Krekenava – Šeduva – Pušalotas – Joniškėlis.

OperacijaKeisti

Operacija pradėta 1919 m. gegužės 18 d. auštant. Ukmergės rinktinė iš pozicijų prie Vidiškių žygiavo trimis voromis. Vidurinė vora puolė abipus plento Ukmergė-Utena ir tą pačią dieną užėmė Kurklius. Kairioji rinktinės vora, pradėjusi puolimą iš Taujėnų, užėmė Kavarską. Dešinioji vora užėmė Balninkus. Vokiečių daliniai žygiavo tik iki Virintos, o lietuvių daliniai buvo nukreipti į šiaurę, link Anykščių, Andrioniškio ir Viešintų.

Gegužės 18 d. puolimą taip pat trimis voromis pradėjo prie Ramygalos ir Krekenavos sutelkta Panevėžio rinktinė. Jos puolimui vadovavo M. Katche ir J. Variakojis. Aviacijos remiama ji gegužės 19 d. užėmė Panevėžį. Gegužės 19 d. Ukmergės rinktinė užėmė Anykščius, Alantą ir Skiemonis, gegužės 20 d. – Andrioniškį. Gegužės 22-23 d. rinktinės puolimas įstrigo, nes pritrūko planuotos saksų savanorių paramos.

Raudonosios armijos daliniai, sutelkę pastiprinimą, gegužės 21 d. kontratakavo Panevėžio rinktinę ir privertė ją pasitraukti iš Panevėžio. Lietuvių daliniai buvo pergrupuoti pulti miestą iš pietryčių. Ir tik aktyvūs Joniškėlio partizanų veiksmai, kai jie išvadavo keletą Šiaurės Lietuvos miestelių ir iškilusi apsupimo grėsmė išgąsdino Raudonosios armijos vadovybę. Naktį iš gegužės 22 d. į gegužės 23 d. jos daliniai pasitraukė iš Panevėžio ir jo apylinkių Subačiaus link. Gegužės 23 d. Panevėžys vėl buvo užimtas lietuvių.

Per Kurklių-Panevėžio operaciją keletą kartų mažesnėmis jėgomis Lietuvos kariuomenė išvadavo nemažą Lietuvos teritorijos dalį. Vien vaduodama Panevėžį ji paėmė apie 400 belaisvių, 1 karinį traukinį, 2 pabūklus, 16 kulkosvaidžių. Raudonosios armijos daliniai atsitraukė ir susitelkė linijoje Pakalniai – Leliūnai – Debeikiai – Svėdasai – Kupiškis – Vabalninkas. Po kelių dienų juos ir iš ten pasitraukti privertė Lietuvos kariuomenės pradėta Kupiškio-Utenos operacija.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Vytautas LesčiusKurklių-Panevėžio operacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 306 psl.