Kupiškio vėjo malūnas
Vėjo malūnas – XIX a. pab. – XX a. pr. penkių aukštų, akmens mūro, kepurinis vėjo malūnas, stovintis Kupiškio mieste.
Istorija redaguoti
Malūnas pradėtas statyti 1900, o baigtas 1904 m., statybai buvo panaudoti akmenys iš Aukštupėnų apylinkės laukų, skiediniui kalkes degė „naminiu būdu“. Malūnas penkių aukštų: pirmas aukštas – įvažiavimas į malūną. antras aukštas – pitlius (tankus sietas miltams sijoti malūne), trečias aukštas – girnos; ketvirtas aukštas – aulai grūdams supilti, penktas – mechanizmų patalpa. Malūnas yra 12 metrų aukščio.
Pirmasis malūno šeimininkas buvo Kazimieras Bočiulis, Adomo sūnus. 1913 m. Kazimierui Bočiuliui mirus, jo žmona išvyko į Ameriką, sūnus Petras išėjo tarnauti pas ūkininkus, o malūnas išnuomotas kupiškėnui Domui Žiukui. 1920 ir 1931 m. dokumentuose malūno savininke nurodoma Anelė Bočiulienė.
Malūne buvo malami kvietiniai, ruginiai, avižiniai, miežiniai ir žirniniai miltai, bet kruopų čia negamino. Malūnas buvo ne itin geras. Amžininkų liudijama, kad jis galėjo dirbti tik vėjuotomis dienomis; pelno duodavo mažai, nes miestelyje buvo dar 7 malūnai. Malūno sparnai buvo aptraukti drobėmis, sparnus prieš vėją atsukdavo grandinės pagalba, pasukant apie vertikalią ašį visą malūno penktą aukštą, vadinamą „kepurę“. Tačiau greitai nusidėvėjo mechanizmai.
Sovietmečiu malūnas atiteko Kupiškio rajkooperatyvui (rajkoopsąjungai). Jame įkurdintas kailių ir gyvulių odų sandėlys. Pritaikant sandėliui, malūne atsirado nauji laiptai į antrą aukštą, aukšto erdvė pertvaromis buvo sudalyta į nedideles patalpos. Vėliau, jau praktiškai apleistame malūne, – laikyti seni skudurai, metalo laužas, vėliau žvėrelių kailius, gyvulių odas ir vilnas.
Apie 1980 m. Kupiškio rajono Kultūros skyrius ten siūlė įrengti suvenyrų kioską, vėliau sumanyta malūne įrengti aludę. 1979–1980 m. buvo parengtas malūno rekonstrukcijos projektas (parengė Paminklų konservavimo institutas). 1985 m. Kultūros ministerijos prašyta rasti galimybių restauruoti šį vietinės reikšmės architektūros paminklą.
1990 m. sutvirtintos malūno sienos, sudėtos durys ir langai, uždėta nauja kepurė su butaforiniais sparnais, pastatytas priestatas. Šiuo metu malūnas privatus.
Kupiškėnų atmintyje malūnas įstrigo, kaip Petro Bočiulio malūnas.
Objekto apsauga redaguoti
1973 m. įtrauktas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą. 1992 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 1478 Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu[1].