Kupiškio II vėjo malūnas

Vėjo malūnas – XIX a. pab. – XX a. pr. akmens mūro, kepurinis vėjo malūnas Kupiškio mieste. Šis vėjo malūnas vadinamas ilgiausiai veikusiu mieste iki XX a. 6 deš.

J. Vanago vėjo malūnas Kupiškyje

Istorija

Kartografiniai šaltiniai patvirtina, kad 1900 m. malūnas jau stovėjo. Pirmasis jo savininku buvo Abromavičius. Malūno statybai naudoti akmenys nuo Lėvens krantų. Sienų storis 1,6 m.

Kupiškio (Malūnų g.) malūnai XX a. 3 deš.

1915 m. malūną nusipirko Juozas Vanagas iš Amerikoje uždirbtų pinigų. J. Vanagui silpstant, prie girnų stojo jo duktė Julija Vanagaitė (g. 1924). Malūne gaminti miltai duonai ir gyvuliams, buvo malama rupiai ir pikliavojama. Valcų nebuvo, tad susivalcuoti kviečių tekdavo vykti į Šmito malūną. Klientų ypač padaugėdavo rudenį, po javų kūlimo, susidarydavo laukiančiųjų eiles (reikėdavo laukti, kol papūs tinkamas vėjas).

Antrojo pasaulinio karo metu netoli malūno sprogo bomba. Sakoma, kad tai galėjo pažeisti malūno sienas (jose atsirado įskilimai).

1950 m. malūnas nacionalizuotas, priklausė Kupiškio rajkooperatyvui (rajkoopsąjungai). Kurį laiką ten dirbusi Julija Vanagaitė buvo atleista „kaip nepatikimas asmuo“. Nuo 1958 m. jis stovėjo be priežiūros, vėliau čia pradėtas sandėliuoti cementas. Jo įrengimai buvo išardyti ir išgabenti. 1979 m. šalia malūno buvo pastatytas dviejų aukštų konditerijos-kulinarijos cechas. 9 deš. skulptorius Henrikas Orakauskas malūne įsirengė dirbtuves.

1988 m. rugpjūčio 17 d. malūne įvyko ir pirmasis Kupiškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimas. 1992 m. malūnas sugrąžintas Vanagams.

Paminklo apsauga

1973 m. įrašytas į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą, 1992 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 1477 Archyvuota kopija 2016-11-19 iš Wayback Machine projekto.), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

Šaltiniai

• Lietuvos malūnai