Kultūrinė apropriacija

Kultūrinė apropriacija – vienos kultūros (paprastai dominuojančios) vykdomas kitos kultūros (paprastai mažumų) papročių, idėjų, praktikų paviršutiniškas, netinkamas perėmimas.[1] Nors kultūriniai mainai tarp skirtingų kultūrų vyksta nuolat, kultūrinė apropriacija nusako tokius atvejus, kai viena kultūra perima kitos kultūros elementus stereotipizuodama pastarąją, perimdama tik paviršinius bruožus be gilesnės prasmės, todėl kultūros, kurios bruožai perimami, atstovai gali pasijusti išnaudojami. Į kultūrinę apropriaciją įtraukiamas kitų kultūrų žmonių aprangos, šukuosenų, religinių ir kultūrinių simbolių, tatuiruočių, papuošalų, kalbos, šokių, muzikos, medicinos, intelektinės nuosavybės perėmimas bei mėgdžiojimas.[2]

Indėniškais rūbais pozuojančios baltosios moterys
Tiki baras su polineziečių kultūros stilistika

Kultūrinė apropriacija skiriama nuo akultūracijos bei asimiliacijos ir vertinama kaip kolonijinė praktika – vienos kultūros elementas išimamas iš konteksto ir pritaikomas kitoje kultūroje paprastai tik dėl pramogos, „egzotikos“.[3] Kultūrinės apropriacijos apologetų teigimu, tai – mažumų priespaudos forma, kai iš tos mažumos atimami jos identiteto žymenys, kurie tai mažumai esą priklauso kaip intelektinė nuosavybė.[4]

Kultūrinės apropriacijos bei panašią kultūrinio kolonializmo sąvoką įvedė XX a. antros pusės postkolonializmo tyrėjai bei Vakarų ekspancionizmo kritikai.

Kultūrinė apropriacija taikoma daugiausia baltųjų (vakariečių) madoms kičiškai mėgdžioti kitas kultūras: kaip pavyzdžiai išskiriami baltieji indėnistai (su pau vau šokiais, plunksnų karūnomis, pirtimis ir kt.),[5] tatuiruotės su keltų, maorių, kinų ir kt. kultūrų ženklais, afroamerikiečių žargono, šukuosenų, muzikos ir aprangos mėgdžiojimas,[6] polinezietiško stiliaus Tiki restoranai, naujieji šamanai, indiška kūno puošyba (bindi, chna) ir kt.

Kultūrinės apropriacijos sąvoka ir siekis riboti kultūrinį skolinimąsi susilaukia ir nemažai kritikos: teigiama, kad kultūrinė apropriacija nėra tokia žalinga, kaip rodoma,[7] ir dažnai netgi gali išsaugoti ir išpopuliarinti kitos kultūros bruožus, be to, tai trukdo saviraiškos laisvei, meno sklaidai, intelektualinei laisvei, kuria dirbtinius barjerus tarp kultūrų.[8] Griežtas kultūrinės apropriacijos ribojimas vadinamas naujuoju politkorektiškumu, apverstu rasizmu, pozityvia diskriminacija.[9]

Šaltiniai

redaguoti
  1. cultural appropriation Archyvuota kopija 2020-05-23 iš Wayback Machine projekto., Lexico
  2. Arlin Cuncic. What Is Cultural Appropriation?, VeryWellMind
  3. Okafor, Udoka (4 December 2013). „Cultural Appropriation: The Act of Stealing and Corrupting“. Huffington Post.
  4. Justinas V. Daugmaudis. Pripažinimo politikos paradoksai. Naujasis Židinys–Aidai / bernardinai.lt, 2017 m. vasario 2 d.
  5. Keene, Adrienne (April 27, 2010) "But Why Can’t I Wear a Hipster Headdress?, Native Appropriations – Examining Representations of Indigenous Peoples.
  6. Kitwana, Bakari (30 May 2006). Why White Kids Love Hip Hop: Wankstas, Wiggers, Wannabes, and the New Reality of Race in America. Basic Books.
  7. McWhorter, John (15 July 2014). „You Can’t 'Steal' A Culture: In Defense of Cultural Appropriation“. The Daily Beast.
  8. Patterson, Steve (20 November 2015). „Why Progressives Are Wrong to Argue Against Cultural Appropriation“. Observer.
  9. Dalius Jonkus, Indėnai ir apropriacija, Literatūra ir menas, 3725 / 9.