Krymo Respublika
Kitos reikšmės – Krymas (reikšmės).
Krymo Respublika (rus. Республика Крым, ukr. Республіка Крим, krym. Qırım Cumhuriyeti) – de facto Rusijos federacinė respublika, apimanti visą Krymo pusiasalį, išskyrus Sevastopolio autonominį miestą. Sostinė – Simferopolis. Krymo Respublikos ir Sevatospolio autonominio miesto teritorija atitinka Ukrainos de jure Krymo autonominės respublikos ribas.
| Krymo Respublika Республика Крым Республіка Крим Qırım Cumhuriyeti | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+3) ------ vasaros: (UTC) | |||||||
| Valstybė |  Rusija
| ||||||
| Federalinė apygarda | Pietų federalinė apygarda | ||||||
| Ekonominis regionas | Šiaurės Kaukazo | ||||||
| Administracinis centras | Simferopolis | ||||||
| Rajonai | 14 | ||||||
| Miestų apygardos | 11 | ||||||
| Oficialios kalbos | Rusų, Krymo totorių, ukrainiečių | ||||||
| Įkūrimo data | 2014 m. | ||||||
| Vadovas | Sergejus Aksionovas | ||||||
| Gyventojų | 1 913 731 (54)[1] | ||||||
| Plotas | 26 100 km² | ||||||
| Tankumas | 73 žm./km² | ||||||
| Tinklalapis | rk.gov.ru | ||||||
 Vikiteka |
Krymo RespublikaVikiteka | ||||||
Respublika sudaryta 2014 m. kovą, kai Krymo krizės metu buvo paskelbta nepriklausomybė nuo Ukrainos, ir Krymas buvo prijungtas prie Rusijos federacijos kaip federacinė respublika. Dauguma pasaulio valstybių Krymo referendumo ir aneksijos nepripažino bei tebelaiko šį regioną Ukrainos dalimi (Krymo autonomine respublika).
Krymo Respublikos valdžios aparatą sudaro 75 narių parlamentas (Krymo Respublikos valstybės taryba), Ministrų taryba, vadovaujama Respublikos vadovo.
Krymo Respublikos administracinis suskirstymas toks pat, koks buvo valdant Ukrainai: 14 rajonų ir 11 miesto tarybų.
Respublikos oficialios kalbos yra rusų, ukrainiečių ir Krymo totorių. 2015 m. 96,74 % Krymo Respublikos pradinukų mokėsi rusiškai.[2]
Krymo aneksija redaguoti
Po 2014 metų vasario revoliucijos, kai iš Ukrainos prezidento posto buvo nušalintas Viktoras Janukovičius, Rusijos Federacijos lyderiai nusprendė pradėti „Krymo pusiasalio grąžinimo į Rusijos sudėtį” procesą.[3] Rusijos Federacijos ginkluotosios pajėgos be skiriamųjų ženklų ir prorusiški separatistai per kelias savaites be pasipriešinimo perėmė pusiasalio kontrolę.
Siekiant politiškai įteisinti aneksiją,[4] kovo 6 d. Krymo parlamentas ir Sevastopolio miesto taryba, pažeidžiant Ukrainos Konstituciją,[5] paskelbė referendumą dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Referendume piliečiams buvo siūloma balsuoti arba dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos, arba dėl 1992 metų Krymo Konstitucijos, kurioje Krymas paskelbtas nepriklausoma valstybe, atstatymo. Tarp balsavimo variantų nebuvo pasirinkimo išsaugoti esamą Krymo statusą.[6]
2014 metų kovo 11 d. Krymo parlamentas ir Sevastopolio miesto taryba paskelbė bendrą pareiškimą apie vienašališką nepriklausomybės paskelbimą nuo Ukrainos, jei artėjančio referendumo metu tam bus pritarta.[7] Pareiškimas grindžiamas Kosovo precedentu. Visas procesas buvo suplanuotas taip, kad Rusijos Federacija galėtų neigti aneksiją, remiantis tuo, kad Krymo Respublika siekė prisijungimo prie Rusijos, vykdydama savo suverenias galias.[8]
Pasak 2014 m. kovo 16 d. vykusio referendumo organizatorių, didžioji dalis gyventojų (96,77% iš 81,36% dalyvavusių) pasisakė už Krymo Respublikos nepriklausomybę ir prisijungimą prie Rusijos.[9][10][11][12] Didžioji dalis tarptautinės bendruomenės nepripažino referendumo teisėtumo, o didelė dalis nepriklausomų stebėtojų abejojo paskelbtais rezultatais.[13][14][15][16][17] Jungtinių tautų organizacija kritikavo aplinkybes, kuriomis vyko referendumas, ypač sukarintų karinių vienetų ir karių be skiriamųjų ženklų buvimą.[18]
Po referendumo, Krymo parlamentas formaliai pritarė atsiskyrimui nuo Ukrainos ir pateikė prašymą dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos.[19] Tą pačią dieną Rusija formaliai patvirtino sutarties projektą dėl Krymo Respublikos įtraukimo į Rusijos Federacijos sudėtį,[20][21] o 2014 m. kovo 18 d. politinis aneksijos procesas formaliai baigėsi,[4] kai Krymo Respublika pasirašė sutartį dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos.[22]
Didžiausi miestai redaguoti
Didžiausi Krymo Respublikos miestai (2020 m., tūkst. gyv.):
- Simferopolis – 342,0
- Kerčė – 151,5
- Eupatorija – 108,2
- Jalta – 79,0
- Feodosija – 68,0
- Džankojus – 38,0
- Alušta – 30,0
- Bachčisarajus – 26,6
- Krasnoperekopskas – 24,8
Šaltiniai redaguoti
- ↑ [1] Archyvuota kopija 2018-07-26 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ [2] Archyvuota kopija 2017-04-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Vladimir Putin describes secret meeting when Russia decided to seize Crimea“. The Guardian. Agence France-Presse. 9 March 2015. Nuoroda tikrinta 14 April 2016.
- ↑ 4,0 4,1 Kofman, Michael (2017). Lessons from Russia's Operations in Crimea and Eastern Ukraine. (PDF). Santa Monica: RAND Corporation. ISBN 9780833096173. OCLC 990544142. „The March 16 referendum would become the political instrument to annex the peninsula, a process that concluded on March 18“
- ↑ Marxen, Christian (2014). „The Crimea Crisis – An International Law Perspective“ (PDF). Zeitschrift für ausländisches öffentliches Recht und Völkerrecht (Heidelberg Journal of International Law) 74. „Organizing and holding the referendum on Crimea's accession to Russia was illegal under the Ukrainian constitution. Article 2 of the constitution establishes that "Ukraine shall be a unitary state" and that the "territory of Ukraine within its present border is indivisible and inviolable". This is confirmed in regard to Crimea by Chapter X of the constitution, which provides for the autonomous status of Crimea. Article 134 sets forth that Crimea is an "inseparable constituent part of Ukraine". The autonomous status provides Crimea with a certain set of authorities and allows, inter alia, to hold referendums. These rights are, however, limited to local matters. The constitution makes clear that alterations to the territory of Ukraine require an all-Ukrainian referendum.“
- ↑ „При воссоединении с Россией крымчане дискомфорта не почувствуют! – Krym Info“. Krym Info. Suarchyvuotas originalas 2014-03-23. Nuoroda tikrinta 25 September 2014.
- ↑ „Парламент Крыма принял Декларацию о независимости АРК и г. Севастополя“. Государственный Совет Республики Крым. 11 March 2014. Suarchyvuotas originalas 11 March 2014. Nuoroda tikrinta 18 March 2014.
- ↑ Borgen, Christopher J. (2015). „Law, Rhetoric, Strategy: Russia and Self-Determination Before and After Crimea“. International Law Studies (anglų) (International Law Studies ed.) 91 (1). ISSN 2375-2831. „The recognition of Crimea by Russia was the legal fig leaf which allowed Russia to say that it did not annex Crimea from Ukraine, rather the Republic of Crimea exercised its sovereign powers in seeking a merge with Russia“
- ↑ „Crimea referendum: Voters 'back Russia union'“. BBC News. 16 March 2014.
- ↑ „Crimeans vote over 90 percent to quit Ukraine for Russia“. Reuters. 16 March 2014.
- ↑ „Crimea 'votes to rejoin Russia' after controversial poll“. ITV. 16 March 2014. Nuoroda tikrinta 26 November 2017.
- ↑ „Crimea applies to be part of Russian Federation after vote to leave Ukraine“. The Guardian. 17 March 2014.
- ↑ „OSCE says Crimea referendum illegal“. Refworld. 11 March 2014. Nuoroda tikrinta 18 February 2020.
- ↑ Pifer, Steven (18 March 2019). „Five years after Crimea's illegal annexation, the issue is no closer to resolution“. Brookings Institution. Nuoroda tikrinta 18 February 2020.
- ↑ Rayman, Noah (27 March 2014). „UN General Assembly: Crimea Referendum Was Illegal“. Nuoroda tikrinta 18 February 2020.
- ↑ „Ukraine crisis: 'Illegal' Crimean referendum condemned“. BBC News. 6 March 2014. Nuoroda tikrinta 18 February 2020.
- ↑ Bellinger III, John B. „Why the Crimean Referendum Is Illegitimate“. Council on Foreign Relations. Nuoroda tikrinta 18 February 2020.
- ↑ „UN report on Euronews – 15 April 2014“. Euronews. 11 March 2014. Suarchyvuotas originalas 16 April 2014. Nuoroda tikrinta 16 April 2014.
- ↑ Herszenhorn, David M.; Cowell, Alan (17 March 2014). „Lawmakers in Crimea Move Swiftly to Split From Ukraine“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 17 March 2014.
- ↑ „Putin Approves Draft Treaty On Crimea“. RadioFreeEurope/RadioLiberty (anglų). Nuoroda tikrinta 2021-02-17.
- ↑ „Путин одобрил проект договора о принятии в РФ Республики Крым“. ТАСС. Nuoroda tikrinta 2021-02-17.
- ↑ „Kremlin: Crimea and Sevastopol are now part of Russia, not Ukraine“. CNN. 18 March 2014.
