Kryčavas

Apie Lenkijos kaimą žr. Kžičevas.

Krýčavas ^[1] (blrs. Крычаў; arba Kričevas, rus. Кричев) – miestas rytų Baltarusijoje, į pietryčius nuo Mogiliavo, Sožo upės dešiniajame krante, netoli sienos su Rusija. Rajono centras. Per Kryčavą eina plentas Maskva-Babruiskas, geležinkeliais pasiekiami Charkovas, Mogiliavas, Orša, Roslavlis. Išplėtota statybinių medžiagų, ypač gelžbetonio gaminių, gumos, baldų, maisto (mėsos, alaus) pramonė. Veikia kraštotyros muziejus. Iš architektūros paminklų išlikę rūmai, statyti 1778–1787 m., Šv. Mikalojaus cerkvė, statyta apie 1900 m.^[2]

Kryčavas blrs. Крычаў, rus. Кричев

Kryčavo rūmai

Kryčavas 53°41′35″š. pl. 31°42′43″r. ilg. / 53.693°š. pl. 31.712°r. ilg. / 53.693; 31.712 (Kryčavas)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Mogiliavo sritis
Rajonas	Kryčavo rajonas

Gyventojų (2022)	23 704

Vikiteka	Kryčavas

Istorija redaguoti

Kryčavas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1150 m., čia nuo seno buvo medinė pilis.^[3] XII a. – XIII a. priklausė Smolensko, XIV a. pirmoje pusėje – Mstislavo kunigaikštystei, nuo XIV a. antrosios pusės ik 1772 m. – Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei.

Nuo XV a. pabaigos valstybinio Kryčavo valsčiaus, vėliau seniūnijos centras. Valsčius atskirtas nuo Mstislavo kunigaikštės išmirus ją valdžiusiai Lengvenaičių dinastijai. Kryčavo pilis XVI a. – XVII a. buvo svarbus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės atramos punktas, ji atlaikė 1507 m., 1508 m., 1514 m., 1535 m., 1633 m. (tris), 1648 m., 1651 m., 1658 m., 1661 m. ir 1744 m. Rusijos kariuomenės apgultis. XVII a. pirmoje pusėje pilis restauruota, turėjo 5 šoninius ir vartų medinius gynybinius bokštus. XVIII a. čia nuolat tarnavo 17-24 patrankininkai. Nuo XVII a. vid. Kryčavo seniūniją valdė Nesvyžiaus šakos Radvilos. Per XVII a. vidurio karus su Rusija miestas nuniokotas, pilis sudeginta, todėl 1652 m. ir 1661 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas Kryčavo miestiečius atleido nuo mokesčių ir prievolių.

Per 1743–1744 m. Kryčavo seniūnijos valstiečių sukilimą prie Kryčavo sukilėlius sumušė J. F. Radvilos sutelkti kariniai daliniai. Represijomis ir nuolaidomis sukilimas numalšintas. 1772 m. per Pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą miestą užvaldė Rusija, jis prarado miesto teises. Imperatorė Jekaterina II Kryčavo seniūniją, turėjusią daugiau, kaip 14 000 valdinių, 1776 m. padovanojo favoritui G. Potiomkinui.

XVIII a. Kryčave įsteigta laivų statykla, kitų manufaktūrų. XVIII a. pabaigoje pilis prarado karinę reikšme, apleista. XIX a. buvo privatus miestelis Čerykavo apskrityje,^[4] taip pat dvaras, Kryčavo valsčiaus centras.^[5]

1919–1924 m. miestas priklausė Sovietų Rusijai, 1924 m. atiteko Baltarusijai, tapo rajono centru, 1932 m. atgavo miesto teises.^[6] Per TSRS – Vokietijos karą naciai išžudė apie 24 000 miesto ir rajono gyventojų, daugiausia žydų. XX a. 6-9 dešimtmetyje Kryčavas išsiplėtė.

Gyventojai redaguoti

Demografinė raida tarp 1926 m. ir 2005 m.

1926 m.^sur.

1959 m.^sur.

1972 m.

2005 m.

5 592

19 000

26 500

27 700

Šaltiniai redaguoti

↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
↑ Kryčavas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 534 psl.
↑ Kryčavas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 911
↑ Krzyczew. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 793 psl. (lenk.)
↑ Krzyczew. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 181 psl. (lenk.)
↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 234

Nuorodos redaguoti

Nuotraukos

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Kryčavas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 534 psl.

[3] Kryčavas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. // psl. 911

[4] Krzyczew. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 793 psl. (lenk.)

[5] Krzyczew. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 181 psl. (lenk.)

[6] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 234

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]