Krantas

Šis straipsnis apie geografinę formą. Apie miestą skaitykite straipsnyje Zelenogradskas.

Krantas – sausumos dalis, tiesiogiai prisišliejusi prie kranto linijos ir, iš esmės, suformuota jūrinių procesų. Kranto linija – linija, skirianti jūros vandens paviršių nuo sausumos. Tai labai santykinė riba, nes nustatyti tikslią sandūros liniją tarp jūros ir sausumos yra neįmanoma dėl nuolat besikeičiančio vandens lygio. Kranto linija nustatoma sąlyginai pagal vidutinį daugiametį jūros vandens lygį. Kranto linija nuolat migruoja tam tikrame paviršiaus ruože.

Priešingoje kranto linijai pusėje esanti jūros dalis yra povandeninis kranto šlaitas, dar vadinamas priekrante. Šioje zonoje dugno paviršių nuolat veikia banginiai procesai, vyksta intensyvus nešmenų perskirstymas.

Krantas kartu su povandeninių kranto šlaitu sudaro kranto zoną. Ją sudaro viršvandeninė dalis: paplūdimys, apsauginis paplūdimio kopagūbris, kranto kopos arba klifas, gretimos teritorijos sausumoje, ir povandeninio šlaito dalis iki 20 m gylio izobatos. Šioje zonoje intensyviai veikia hidrogeniniai, gravitaciniai, biogeniniai, chemogeniniai ir faziniai procesai.

Krantų formavimasis redaguoti

Dabartinės jūrų ir vandenynų krantų zonos formavimasis prasidėjo prieš 5,5–6 tūkstančius metų, kai vandens lygis stabilizavosi po Viurmo ledynmečio transgresijos. Transgresijos metu vandens lygis pakilo 90–100 m virš prieš tai buvusio vandens lygio. Dėl to įvyko pakraštinių žemyninių lygumų ir slėnių užtvindymas ir pradėjo formuotis šiuolaikiniai krantai.

Svarbiausi krantų formavimosi faktoriai yra bangos, vandens srovės, plūsmo srautas ir vėjas, kurių poveikis yra didžiausias kranto zonoje. Krantai nuolat yra performuojami, todėl pradinė jų kilmė būna sunkiai įžvelgiama. Klasifikuojant krantus, dažniausiai yra atsižvelgiama tik į galutinį kranto formavimosi veiksnį.

Krantų tipai redaguoti

Prie Olando kepurės

Vaizdas nuo Olando kepurės

Jūriniai krantai pasižymi didele įvairove.

Statūs krantai (klifai ar abraziniai skardžiai) formuojasi, kai jūra sąveikauja su didesnio absoliutinio aukščio teritorijomis. Yra skirstomi keli stačių krantų potipiai:

Dalmatiniai krantai formuojasi, kai užliejamos raukšlinės struktūros, kurių erdvinis išsidėstymas yra artimas kranto išsidėstymui. Kai užliejamos antiklininės raukšlės, tada susidaro archipelagai, nutįsę išilgai kranto, o kai sinklininės – platūs kanalai.
Riasiniai krantai susidaro, kai kalnuotose vietovėse užliejami priekrantiniai upių slėniai.
Estuariniai krantai yra panašūs į riasinius, tik jie prasiskverbia toli į sausumą. (pvz., Senos estuarija yra 114 km ilgio, Amazonės – 1000 km).
Fjordiniai krantai susidaro užliejus senuosius ledynų suformuotus slėnius. Skardžių aukštis gali siekti 1000 m).
Karstiniai krantai dažniausiai yra statūs ir išraižyti slėnių ir daugybės smulkių įlankų.

Jūrai traukiantis šelfo zonoje arba kylant vandens lygiui žemumų srityje, formuojasi žemi krantai:

Krantai su lagūnomis ir baromis;
Užpelkėję krantai arba krantai su daugybe pelkių (maršų);
Deltų krantai;
Koraliniai krantai.

Krantų klasifikacija redaguoti

A. Ionino, P. Kaplino ir V. Medvedevo sudaryta klasifikacija atsižvelgia į procesus, darančius įtaką kranto vystymosi tipui, atspindi šiuolaikinę kranto vystymosi dinamiką, leidžia kartografuoti krantus pagal jų tipus.

A. Ionino, P, Kaplino ir V. Medvedevo klasifikacija:

Krantai, suformuoti subaeralinių ir tektoninių procesų ir mažai pakeisti jūros:

Tektoninis suskaldymas (dalmatiniai)
Erozijos suskaldymas (riasiniai, limaniniai)
Glacialinis suskaldymas (fjordiniai)
Vulkaninis suskaldymas
Eolinis suskaldymas

Krantai, kurių formavimąsi labiausiai veikia ne banginiai procesai:

Deltiniai
Potvynių
Biogeniniai
Termoabraziniai

Krantai, kurių formavimąsi labiausiai veikia banginiai procesai:

Abraziniai
Akumuliaciniai
Abraziniai-akumuliaciniai

V. Zenkovičiaus akumuliacinių krantų morfologinė klasifikacija:

Besiribojančios/besišliejančios formos:

Paplūdimiai
Terasos papėdės (A. Lygiuose ir iškiliuose kranto plotuose; B. Užpildyti įlinkiai: paprasti (vienpusiai) arba dvigubi)
Akumuliaciniai krantai (A. Paprasti (vienpusiai asimetriški): Užapvalinti arba smailiaviršūniai; B. Dvigubi (simetriški): Užapvalinti arba smailiaviršūniai)

Laisvos formos:

Ragai (paprastieji ir su vienpusiu maitinimu) (A. Pratęsiantys pagrindinio kranto liniją; B. Ištįsę akvatorijos link)
Strėlės

Ribojančios formos:

Kilpiškas ragas (asimetrinė užapvalinta forma su vienpusiu maitinimu)
Dvigubas ragas (panašus į smailiaviršūnę formą)
Spyniškas ragas (užapvalinta forma su dvigubu maitinimu)
Dvigubai ribojama strėlė (panaši į smailiaviršūnę formą)

Uždaros formos:

Nerijos (nuo pagrindinio šaltinio atitveria įlanką arba grupę įlankų)
Salajungčiai, sujungiantys salas su žemynu (A. Аsimetrinis su vienpusiu maitinimu; B. Simetrinis su abipusiu maitinimu)
Tarpsaliniai salajungčiai (pavieniai arba poriniai)

Pavienės formos:

Pakrantės barai
Аkumuliacinės salos (C. Realiktinės; D. Naujai atsirandantys)

Hajeso klasifikacija:

Krantai su dominuojančia bangų energija (svarbiausi sedimentacijos ir erozijos veiksniai yra banginiai procesai)
Maišytos energijos krantai: tiek bangos, tiek potvyniai yra svarbūs.
Krantai su dominuojančia potvynių energija

Pagal krantodaros procesų kryptį krantai yra akumuliaciniai (priaugantys), abraziniai (ardomi) ir tranzitiniai (stabilūs).

Šaltiniai redaguoti

Gudelis V. (1993). Jūros krantotyros terminų žodynas. Vilnius
Hayes, Miles O. (1979). Barrier island morphology as a function of tidal and wave regime. Barrier Islands. New York, N.Y.: Academic Press.
Trimonis E. (2002). Jūrų ir vandenynų geologija. Vilnius
БСЭ. Статья «Берег»
Зенкович В. (1962) Основы учения о развитии морских берегов / Акад. наук СССР. Изд-во АН СССР
Sabina Prušinskienė. Krantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006