Kraslava

miestas Latvijoje
(Nukreipta iš puslapio Krėslava)

Kraslava (latv. Krāslava, latg. Kruoslova), lietuvių istoriografijoje minima ir kaip Krėslaukis) – miestas pietryčių Latvijoje, 35 km į rytus nuo Daugpilio, Dauguvos dešiniajame krante, netoli Gudijos sienos, Kraslavos savivaldybės centras. Praeina Daugpilio–Vitebsko geležinkelis ir plentas. Medienos apdirbimo, baldų, tekstilės (linų), maisto pramonė. Istorijos ir dailės muziejus.

Kraslava
latv. Krāslava
      
Kraslavos reginys
Kraslava
Kraslava
55°53′42″ š. pl. 27°09′54″ r. ilg. / 55.89500°š. pl. 27.16500°r. ilg. / 55.89500; 27.16500 (Kraslava)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Latvijos vėliava Latvija
Istorinis regionas Latgala Latgala
Savivaldybė Kraslavos savivaldybė
Gyventojų (2021[1]) 7 736
Plotas 8,6 km²
Tankumas (2021[1]) 900 žm./km²
Altitudė 129 m
Pašto kodas 560(1-3)
Tinklalapis www.kraslava.lv
Vikiteka Kraslava

Yra XVIII a. architektūros paminklų: Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė, misionierių vienuolynas, Šv. Liudviko bažnyčia, barokiniai Pliaterių rūmai su parku, gyvenamieji, visuomeniniai pastatai.

Istorija

redaguoti

Kraslava rašytiniuose šaltiniuose minima nuo XIV a. Nuo 1558 m. buvo Livonijos ordino dvaras. Nuo 1569 m. Kraslavos pilį valdė Kuršo kunigaikštystės kancleris M. Brunovas. 1725–29 m. Kraslava priklausė Čapskiams-Hutenams, nuo 1729 iki XX a. pr. – Pliateriams.

 
Kraslava prie Dauguvos
 
Kraslavos Pliaterių dvaras

XIX a. pab. – XX a. pr. kai kuriuose Kraslavos parapijos kaimuose (Uodegėnai, Ašarai, Gintautai, Misiūnai ir kt.) dar gyventa lietuvių.[2]

Miesto teisės suteiktos 1923 m. TSRS laikais plėtota siuvimo, linų, medienos apdirbimo pramonė.[3]

Miestai partneriai

redaguoti

Miestai, su kuriais Kraslava yra užmezgusi partnerystės ryšius:

Šaltiniai

redaguoti
  1. KRĀSLAVA in Krāslavas novads (Settlements)
  2. Krāslava. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
  3. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 230