Kaugilo dėsnis
(Nukreipta iš puslapio Kougilo dėsnis)
Kaugilo dėsnis – tai du skirtingi fonetiniai pokyčiai, vienas kurių įvyko graikų prokalbėje, o kitas – germanų prokalbėje. Šie pokyčiai buvo pavadinti jų atradėjo indoeuropeisto Voreno Kaugilo (Warren Cowgill) garbei.
Kaugilo dėsnis graikų kalboje redaguoti
Graikų prokalbėje Kaugilo dėsniu vadinama *o virtimas *u, kai jis atsidurdavo tarp sonantų (/r/, /l/, /m/, /n/) ir lūpinių priebalsių (taip pat ir lūpų gomurinių).[1]
Pavyzdžiai[2]:
- sen. gr. νύξ 'naktis' < ide. *nokʷts (plg. lot. nox, vedų k. nák, got. nahts, hetitų vns. kilm. nekuz);
- sen. gr. φύλλον 'lapas' < ide. *bʰolyom (plg lot. folium);
- sen. gr. μύλη 'malūnas' < ide. *mol-eh₂- (plg. lot. molīna);
- sen. gr. ὄνυξ 'nagas' < ide. h₃nogʷh- (plg. s. angl. nægl < germ. prok. *nag-laz).
Kaugilo dėsnis germanų prokalbėje redaguoti
Kaugilo dėsnis germanų prokalbėje nesusijęs su taip pat vadinamu dėsniu graikų prokalbėje, šiuodu dėsniai tiesiog buvo pavadinti to paties mokslininko garbei. Germanų prokalbėje laringalas /h₃/ ir galbūt /h₂/ po sonanto ir prieš /w/ virsta /g/ > /k/.[3]
Pavyzdžiai:
- germ. prok. *kʷikʷaz 'gyvas' < ide. *gʷih₃wos (plg. liet. gyvas, lot. vīvus)
- germ. prok. *unkʷ- 'mudu' (got. unkis) < ide. *n̥h₃we (plg. sen. gr. νώ; vedų k. āvā́m 'mudu')
Išnašos redaguoti
- ↑ Sihler A. L. (1995). New Comparative Grammar of Greek and Latin. Oxford: Oxford University Press. pp. 42. ISBN 0-19-508345-8.
- ↑ Klasikiniu laikotarpiu u virto υ.
- ↑ Ringe D. (2006). From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. Oxford: Oxford University Press. p. 68. ISBN 978-0-19-955229-0.
Literatūra redaguoti
- Ringe D. From Proto-Indo-European to Proto-Germanic. – Oxford: Oxford University Press, 2006. – c. 68-70.
- Sihler A. L. New Comparative Grammar of Greek and Latin. – Oxford: Oxford University Press, 1995. – c. 42-43.