Vikipedija

Korėjos istorija

Korėjos istorija – Korėjos pusiasalyje egzistavusių valstybių visumos, dažniausiai įvardijamos kaip Korėja, istorija. Kaip ir kitų Rytų Azijos civilizacijų istorija, ji dalijama į tam tikrus laikotarpius. Korėjos atveju jie vadinami pagal tuo metu egzistavusių valstybių pavadinimus.

Korėjos istorija
Įvykių chronologija
Godžiosonas
Ankstyvasis Samguk laikotarpis:
    Okdžio, Tonge, Bujo
Samguk laikotarpis:
    Šila, Pekčė, Kogūrija
Suvienytosios Šilos laikotarpis:
    Šila, Balhė
Vėlyvasis Samguk laikotarpis:
    Šila, Vėlyvoji Pekčė, Vėlyvoji Kogūrija
Korius
Džiosono dinastija
Korėjos imperija
Japonijos okupacija Korėjoje
Korėjos padalijimas:
    Pietų Korėja, Šiaurės Korėja
    Korėjos karas

Korėja nuo seno nebuvo visiškai vienalytė. Nors didelę dalį istorijos čia egzistavo vieninga valstybė, tam tikrais tarpsniais ji suskildavo į tris (vadinamieji Samguk laikotarpiai) arba į dvi atskiras valstybes (tokį laikmetį Korėja išgyvena dabar).

Priešistorė redaguoti

 
Korėjiečių puodas, pagamintas apie 4000 m. pr. m. e., Amsa-dongas, Seulas, dabar Britų muziejus

Nėra rasta Homo erectus fosilijų Korėjos pusiasalyje,[1] nors buvo pranešta apie kandidatą. Archeologiniais duomenimis hominidai Korėjos pusiasalyje apsigyveno prieš 700 000 m.[2] Kai kurie Šiauės Korėjos atstovai tvirtina, kad šalis galėjo būti apgyvendinta jau prieš 1 mln. metų.[3] Paleolito kultūros užuomazgos pusiasalyje aptinkamos nuo 30 000 m. pr. m. e., o Neolito laikų keramikos dirbiniai – pradedant 8000[4]-6000 m. pr. m. e.[5] Manoma, kad dabartiniai korėjiečiai kilo iš Altajaus[6][7] ar proaltajaus[8] kalbas vartojančių genčių, kurios į Korėją atsikėlė iš Centrinio Sibiro pietinės dalies ir su savimi atsinešė šamanistinę religiją bei kultūrą (dolmenų statybą, įvairių rūšių keramiką bei kita).[9]. Šie duomenys sutampa ir su palyginamaisiais genetiniais tyrimais, kurie teigia, jog korėjiečiai yra itin artimi Centrinės Azijos mongolams[10]

Pietų Korėjoje žmonės pradėjo intensyvią sausų ir užliejamų laukų žemdirbystę su daugybe įvairių pasėlių Ankstyvojo Mumuno laikotarpiu (1500–850 m. pr. m. e.). Pirmos visuomenės su vadais atsirado Viduriniame Mumuno laikotarpyje (850–550 m. pr. m. e.), o pretenzingos elito atstovų laidotuvės prasidėjo Vėlyvajame Mumuno laikotarpyje (apie 550–300 m. pr. m. e.). Bronziniai dirbiniai pasirodė Viduriniajame Mumuno laikotarpyje ir tapo vis svarbesni politiškai ir ceremoniškai po 700 m. pr. m. e. Archeologiniai radiniai Songguk-ri, Daepyeonge, Igeum-donge ir kitur parodo, kad Mumuno laikotarpiu atsirado pirmos vadų kontroliuojamos visuomenės. Didelio nuotolio prekybos, vietinių konfliktų, bronzos ir geležies metalurgijos atsiradimas yra siejamas su Mumuno laikotarpio pabaiga apie 300 m. pr. m. e.[11]

Kočioson redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Kočioson.

Kočioson korėjietiškai reiškia „senasis Čioson“. Paprastai tokiu terminu įvardijama galinga gentinė valstybė Šiaurės Korėjoje ir Pietų Mandžiūrijoje, kuri sėkmingai puldinėjo Kinijos imperijos teritorijas.

Pasak Samguk Yusa (1281 m.) ir kitų viduramžių korėjiečių knygų, Kočioson buvo įkurta 2333 pr. m. e. legendinio protėvio Tanguno, kuris nusileido iš dangaus. Nors nerasta šių teiginių įrodymų, ši istorija buvo svarbi korėjiečių tautiškumo formavimuisi.

Jau nuo II tūkst. pr. m. e. vidurio Korėjoje paplito beornamentė 無文 mumun keramika, pradėtas naudoti žalvaris, statomi megalitiniai statiniai. Ši naujoji kultūra, atrodo, formavosi liao upės slėnyje (Pietų Mandžiūrijoje), ir pamažėle slinkosi į pietus. Jos nešėjai buvo lydiminiai žemdirbiai, propagavę ryžių auginimą.

Mumun keramikos laikotarpio pirmoji pusė (1126–194 m. pr. m. e.) dažnai siejama su hipotetine Gidžia Kočioson valstybe. Legenda pasakoja, kad ją įkūręs princas iš Kinijos Šangų dinastijos Gidža (kin. Jizi, 箕子). Tačiau šios valstybės egzistavimu rimtai abejojama nuo XX a.

Tikrasis, istorinis, Kočioson pirmąkart paminėtas kinų kronikose VII a. pr. m. e. pradžioje. IV a. pr. m. e. jo egzistavimas Kinijoje buvo gerai žinomas, o sostinė persikėlė į Pchenjaną.[12][13] Tuo metu susiformavo vieninga agresyvi valstybė. Ji ne tik puldinėjo Kiniją, bet ir plėtė ekspansiją į rytus: kirsdama jūrą, tungūzams artima Kočioson tauta apgyvendino Japonijos Kiūšiū salos šiaurines dalis, iš kur plito po visą Japoniją ir Riūkiū salyną. Ši tauta, Japonijoje įvardijama kaip jajojaus tauta, suvaidino svarbų vaidmenį japonų ir Riūkiū tautų etnogenezėje. Tai ir lėmė dabartinį japonų ir korėjiečių kalbų panašumą.

195 m. pr. m. e. Kočioson karalius Džunas priglaudė karo vadą Viman iš iš Kinijos Yan karalystės.[14] 194 m. pr. m. e. šis pabėgėlis uzurpavo sostą ir įkūrė Viman Kočioson valstybę. Džunas pabėgo į pusiasalio pietinę dalį.[15] 300 m. pr. m. e. pusiasalio pietūs, atrodo, tuo metu buvo susijungę į valstybę 辰 Čin, kuri prekiavo su Kinija ir Japonija.[16][17][18] 108 m. pr. m. e. Viman Kočioson valstybę nugalėjo Hanų dinastija ir Šiaurės Korėjoje įkūrė 4 vasalines valstybes. Trys iš jų krito ar atsitraukė į vakarus per kelis dešimtmečius, o Lelangas buvo Korėjos mainų su Kinija centras keturis šimtmečius, kol jį užėmė Kogurio 313 m.

Kočiosone klestėjo senoji korėjiečių religija Sinkio, protėvių kultas.

Ankstyvasis Samguk laikotarpis (108 m. pr. m. e. – 313 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Ankstyvasis Samguk laikotarpis.

108 m. pr. m. e. Han Kinija įsiveržė į Korėją, dėl ko Kočiosonas žlugo. Dalyje šalies buvo įkurti keturi administraciniai kinų kontroliuojami padaliniai, valdę šiaurės vakarines pusiasalio dalis. Didžiausias jų buvo Lelang dabartiniame Pchenjane. Korėjos šiaurės rytuose susiformavo keletas valstybių – Kočiosono palikuonių: Puje, Okdžie, Tongje ir kitos, pietuose, greičiausiai suskilus Čin – trys smulkių valstybėlių federacijos, įvardijamos bendru Samhan vardu.

Jau nuo pirmųjų m. e. amžių palengva vyko vienijimas, kuris baigėsi IV a. Šiaurėje pamažu įsigalėjo nuo Puje atskilusi Kogūrijos (Goguryeo) valstybė, kurios centras buvo aplink dab. Jian miestą (dabartinėje Šiaurės Kinijoje prie Šiaurės Korėjos sienos), kuri suvienijo visas korėjietiškas valstybes, o 313 m. užėmė Lelangą, tuo padarydamas galą kinų viešpatavimui Korėjoje (tai laikoma oficialia Samguk laikotarpio pradžia). Aplink dab. Seulą susikūrusi Paikčės (Baekje) valstybėlė apie 3 a vidurį suvienijo Korėjos pietvakarius, o aplink dab. Giongdžiu (Gyeongju) miestą susikūrusi Saro (Silla) valstybė IV a. antroje pusėje užėmė Korėjos pietryčius. Taip galutinai buvo pereita į Trijų valstybių Samguk laikotarpį.

Samguk – trijų valstybių laikotarpis (313–668 m.) redaguoti

 
Pekčės valdovo karūna
 
Trys valstybės V a. pab. (po Kogurio išsiplėtimo) ir Kaja konfederacija
Pagrindinis straipsnis – Samguk laikotarpis.

Tuo laikotarpiu Korėja buvo padalinta tarp trijų didžiausių valstybių (buvo ir keletas smulkesnių, kurios ilgainiui absorbuotos): Kogurie, Silla ir Paikčės, kurios nuolat kariavo tarpusavyje, siekdamos hegemonijos.

IV a. II pusėje stipriausia tarp jų buvo Paikčė, kuri, karaliaus Kunčiogo laikais aktyviai kariavo su Kogurie, stipriai išplėsdama savo ribas į šiaurę. Tuo tarpu V a. 2-oje pusėje, karaliaus Gvangeto laikais, labai sustiprėjo Kogurie, kuri ne kartą sumušė Paikčę, o 475 m. užėmė jos sostinę (dab. Seulas). Paikčė perkėlė sostinę piečiau – iš pradžių į Ungdžiną, o vėliau – į Sabi (Puje).

Pergalę šioje kovoje šventė Silla, kuri VI a. absorbavo Kaja konfederaciją, ir remdamasi stipriais apmokytų jaunuolių Hvaran (Hwarang) būriais, taip pat pasikliaudama Tang Kinijos pagalba, 660 m. užėmė Paikčę, o 668 m. – Kogurie sostinę.

Suvienytoja Silla (668–935 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Suvienytosios Sillos laikotarpis.

Sillai pavykus suvienyti didžiąją dalį šalies, šiaurės ji visgi nevaldė: Tangų armijai neskubant išeiti teko jai atiduoti Korėjos dalis į šiaurę nuo Pchenjano. Tiesa, ilgainiui kinus iš šių teritorijų išvijo kita valstybė, įkurta Kogurio pabėgėlių ir besiskelbianti Kogurie įpėdine – Palhė. Tai – pirmasis istorijoje Korėjos pasidalinimas į Šiaurę ir Pietus.

Vėlyvasis Samguk laikotarpis (892–935 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Vėlyvasis Samguk laikotarpis.

Gorjo (Korie) (936–1392 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Gorjo.

Gorjo dinastiją įkūrė Vang Geonas 918 m. ir 936 ji pradėjo valdyti visą Korėją. Dinastijos pavadinimas kilo iš Kogurio (Goguryeo), nes Vang Geonas, kilęs iš Kogurio aristokratijos,[19] ją laikė Kogurio įpėdine.[20][21][22][23][24][25] Jis padarė savo gimtą miestą Kesongą valstybės sostine. Dinastija valdė iki 1392 m., nors buvo valdoma karinio režimo 1170–1270 m. Iš šios dinastijos pavadinimo kilo Korėjos pavadinimas daugelyje kalbų.[26]

Joseon (Čioson) (1392–1897 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Čioson laikotarpis.

Didžioji Korėjos imperija (1897–1910 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Korėjos imperija.

Japonų okupacija (1910–1945 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Japonijos okupacija Korėjoje.

XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Europos imperialistinėms valstybėms keliant vis didesnę grėsmę Rytų Azijoje, Japonija, siekdama saugumo užtikrinimo, nusprendė įtraukti Korėją į savo įtakos zoną. Šalis sėkmingai pašalino kitų dviejų regiono valstybių – Kinijos ir Rusijos – įtaką, laimėdama prieš jas karus (žr. 1894-1895 m. kinų-japonų karas ir 1904-1905 m. Rusijos-Japonijos karas) ir 1910 m. rugpjūčio 29 d. prijungė Korėją prie Japonijos imperijos.

Japonija Korėjoje įsteigė autoritarinę, centralizuotą valdžios struktūrą, kurios viršuje buvo generalinio gubernatoriaus institucija. Per keletą metų šalyje buvo pertvarkyta ekonomika (įsteigta moderni piniginė ir bankinė sistema), įvesti žemės mokesčiai, reformuotas švietimas. Korėjoje buvo nutiesti nauji geležinkeliai, keliai, įrengta uostų infrastruktūra, išplėsta sveikatos apsaugos sistema.

1919 m. kovo 1 d. įvyko pirmosios didesnės demonstracijos, kuriomis buvo reiškiamas nepasitenkinimas Japonijos okupacija, tačiau jos buvo žiauriai numalšintos policijos ir armijos, žuvo keli šimtai žmonių. Tai paskatino Kinijoje gyvenančius politinius aktyvistus 1919 m. balandžio 13 d. Šanchajuje įkurti Laikinąją Korėjos Respublikos vyriausybę.

Korėjos padėtis žymiai pasikeitė XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet Japonijos valdžioje įsitvirtino nacionalistai. Šalis tapo svarbia išteklių baze, skirta patenkinti Japonijos karinius poreikius. Korėjoje buvo pastatytos naujos sunkiosios pramonės gamyklos, suaktyvintas gamtinių išteklių gavyba. Šalyje pastebimai išaugo darbininkų klasė, padidėjo gyventojų mobilumas, nes ieškodami geresnio uždarbio, žmonės kėlėsi iš kaimo į miestus arba emigravo į Japoniją, Mandžiūriją. Be to, daug korėjiečių buvo mobilizuoti į armiją arba priverstinai perkelti į kitas Japonijos imperijos vietas kaip pigi darbo jėga (apie 200 000 moterų buvo įtrauktos į priverstinę prostituciją). Šalyje taip pat pradėta aktyviai taikyti kultūrinės asimiliacijos programa, su siekiu ateityje prijungti Korėją kaip pilnavertę Japonijos dalį. Mokyklose buvo įvesta japonų kalba, suvaržytas korėjiečių kultūros mokymasis, kalbos ir rašto naudojimas, gyventojai buvo verčiami savo vardus ir pavardes keisti į japoniškas, pradėtas stiprinti imperatoriaus kultas, populiarinamas šintoizmas. Buvo panaikintos anksčiau susikūrusios socialinės ir kultūrinės organizacijos.

Per 35 metus trukusį valdymą Japonija gan stipriai prisidėjo prie šalies ekonomikos augimo, modernizacijos, naujų technologijų įdiegimo, žemės ūkio našumo didinimo, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos gerinimo. Manoma, jog Japonijos valdymas padėjo pagrindus sparčiam nepriklausomos Pietų Korėjos ekonominiam augimui, suformavo naują verslininkų klasę. Vertinant tik iš materialinės pusės, daugumai korėjiečių Japonijos okupacija buvo naudinga. Iš kitos pusės, šalyje buvo naikinamas kultūros paveldas, veikė autoritarinė valdžios struktūra, buvo varžoma politinė, kultūrinė, visuomeninė veikla, korėjiečiai buvo žeminami ir laikomi prastesniais už japonus žmonėmis, dalis jų patyrė išnaudojimą, vergiją.[27]

Skilimas (1945–1948 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Korėjos skilimas.

1945 m. pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui Tarybų Sąjunga užėmė šiaurinę (iki 38 lygiagretės), o amerikiečiai pietinę Korėjos dalį. 1946 m. Tarybų Sąjungos ir JAV kariniai vadovai surengė kelis susitikimus Seule, kuriuose derėjosi dėl Korėjos suvienijimo, tačiau jie buvo nesėkmingi dėl įsibėgėjančio Šaltojo karo. JAV iškėlė Korėjos klausimą Jungtinių Tautų organizacijos generalinė asamblėjoje, kuri pasiūlė surengti visuotinius visą Korėjos teritoriją apimančius rinkimus, tačiau šiaurinė dalis šį pasiūlymą atmetė, atsisakydama į savo teritoriją įleisti JT komisiją. 1948 m. abi pusės priėmė savas konstitucijas ir buvo suformuotos dvi atskiros valstybės.[28]

Pietų Korėja (1948–) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Pietų Korėjos istorija.

Pietų Korėjos istorija pasižymi besikeičiančiais demokratiniais ir autokratiniais režimais. Atsižvelgiant į Konstitucijos pakeitimus, šalies istorija neretai dalinama į respublikas, pradedant 1948 m. pirmąja ir baigiant dabartine šeštąja. Pirmosios respublikos valdymas pradiniu laikotarpiu buvo demokratinis, tačiau palaipsniui peraugo į autokratinį. Antroji buvo demokratiška, tačiau nepraėjus nei metams buvo nuversta įvykdžius karinį perversmą. Trečioji, Ketvirtoji ir Penktoji respublika buvo teoriškai demokratinės, tačiau daugelio vertinamos kaip karinio režimo tąsa. Esamos Šeštosios respublikos metu šalyje stabilizavosi liberalios demokratijos santvarka.

Pradedant septintuoju XX a. dešimtmečiu šalis patyrė stiprų ekonominį vystymąsi ir tapo viena iš ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių.

Šiaurės Korėja (1948–) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Šiaurės Korėjos istorija.

Pirmuoju šalies vadovu tapęs Kim Ir Senas savo rankose sutelkė visą politinę galią ir šalį valdė savitai interpretuodamas stalinizmą-leninizmą. Šiaurės Korėjoje buvo nacionalizuotas visas turtas, panaikinta privati nuosavybė, vykdoma griežta planinė ekonomika, kitų valstybių atžvilgiu izoliacinė politika, varžomos žmonių teisės, susidorojama su opozicija. 1950 m. šalis pradėjo Korėjos karą, kuriam pasibaigus Šiaurės ir Pietų Korėjos santykiai išgyveno tiek agresija, tiek bendradarbiavimu paremtus laikotarpius.

Po Kim Ir Seno mirties 1994 m. šalies vadovu tapo jo sūnus Kim Džong-ilas, kuris į šalies politiką neįnešė jokių žymesnių permainų. Šiaurės Korėja pradėjo vykdyti branduolinio ginklo ir vidutinio bei ilgojo nuotolio raketų kūrimo programas, kurios nuo paskutinio XX a. dešimtmečio yra atsidūrusios užsienio valstybių dėmesio centre ir tapusios daugelio derybų objektu.

Pradedant 7-tu dešimtmečiu Šiaurės Korėja išgyveno ekonominę stagnaciją, o 1990–2002 m. ir nuosmukį. Dėl prastos ekonominės situacijos ir stichinių nelaimių sukelto bado 1995–1998 metais šalyje mirė 2-3 milijonai žmonių. Šiuo metu šalyje yra žemas gyvenimo lygis, didelė priklausomybė nuo tarptautinių organizacijų humanitarinės pagalbos. Šiaurės Korėja ir toliau lieka izoliuota, viena skurdžiausių pasaulio valstybių.

Korėjos karas (1950–1953 m.) redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Korėjos karas.

1948–1950 m. tarp Šiaurės ir Pietų vis stiprėjo konfrontacija, pasireikšdavusi tiek per retoriką, tiek ir per nedidelius konfliktus pasienyje. Sulaukusi Tarybų Sąjungos ir Kinijos palaikymo, 1950 m. birželio 25 d. Šiaurės Korėjos kariuomenė pradėjo Korėjos karą puldama Pietų Korėją ir greit užimdama beveik visą pusiasalį. Tačiau JTO Saugumo Tarybos sprendimu tarptautinės pajėgos (daugiausia JAV) sustabdė puolimą ir priartėjo prie Kinijos sienos. Į karą įsitraukus Kinijos armijai ir (neoficialiai) dalyvaujant TSRS instruktoriams, padėtis stabilizavosi. 1953 m. liepos 27 d. buvo pasirašytos paliaubos, Šiaurės ir Pietų teritorijos išliko tokios pačios, kaip ir prieš karą.


Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Early Human Evolution: Homo ergaster and erectus Archyvuota kopija 2007-12-19 iš Wayback Machine projekto.. Anthro.palomar.edu. Nuoroda tikrinta on 2013-07-12.
  2. ↑ Byeon (1999), p. 27.
  3. ↑ Šiaurės Korėjos centrinė naujienų agentūra, kuri yra oficiali Š. Korėjos naujienų agentūra teigia, kad Korėja yra vienas iš kelių pasaulio žmonijos lopšių(13/04/2004).
  4. ↑ Chong Pil Choe, Martin T. Bale, „Current Perspectives on Settlement, Subsistence, and Cultivation in Prehistoric Korea“, (2002), Arctic Anthropology, 39: 1-2, pp. 95-121.
  5. ↑ Michael J. Seth. A concise history of Korea: from the neolithic period through the nineteenth century. Rowman & Littlefield, 2006. 11 – 16 psl.
  6. ↑ Sarah M. Nelson, The Archaeology of Korea, Cambridge University Press, 1993 m. 6 psl.
  7. ↑ Korean people(한민족) Archyvuota kopija 2015-11-05 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ Korean people(한민족) Archyvuota kopija 2013-03-29 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ The Rise of Civilization in East Asia: the Archaeology of China, Korea and Japan, pp. 165
  10. ↑ Saha N, Tay JS. Origin of the Koreans: a population genetic study
  11. ↑ Nelson, Sarah M. (1993). The archaeology of Korea. Cambridge: Cambridge UP. p. 1013. ISBN 9780-5214-0783-0.
  12. ↑ Gojoseon territory at Encyclopedia of Korean Culture
  13. ↑ Timeline of Art and History, Korea, 1000 BC-1 AD Archyvuota kopija 2010-02-07 iš Wayback Machine projekto., Metropolitan Museum of Art
  14. ↑ Academy of Korean Studies, The Review of Korean Studies, vol. 10권,3–4, 2007, p. 222
  15. ↑ Lee Injae, Owen Miller, Park Jinhoon, Yi Hyun-Hae, Korean History in Maps, Cambridge University Press, 2014, p. 20
  16. ↑ Yayoi Period History Summary Archyvuota kopija 2008-07-26 iš Wayback Machine projekto., BookRags.com
  17. ↑ Japanese Roots Archyvuota kopija 2012-05-25 iš Archive.is projekto, Jared Diamond, Discover 19:6 (June 1998)
  18. ↑ The Genetic Origins of the Japanese Archyvuota kopija 2016-02-09 iš Wayback Machine projekto., Thayer Watkins
  19. ↑ 박, 종기 (2015-08-24). 고려사의 재발견: 한반도 역사상 가장 개방적이고 역동적인 500년 고려 역사를 만나다 (korėjiečių). 휴머니스트. ISBN 9788958629023. Nuoroda tikrinta 27 October 2016.
  20. ↑ Lee, Park & Yoon 2005, p. 266.
  21. ↑ Rossabi, Morris (1983-05-20). China Among Equals: The Middle Kingdom and Its Neighbors, 10th-14th Centuries (anglų). University of California Press. p. 323. ISBN 9780520045620. Nuoroda tikrinta 31 July 2016.
  22. ↑ Yi, Ki-baek (1984). A New History of Korea (anglų). Harvard University Press. p. 103. ISBN 9780674615762. Nuoroda tikrinta 20 October 2016.
  23. ↑ Kim, Djun Kil (2005-01-30). The History of Korea (anglų). ABC-CLIO. p. 57. ISBN 9780313038532. Nuoroda tikrinta 20 October 2016.
  24. ↑ Grayson, James H. (2013-11-05). Korea - A Religious History (anglų). Routledge. p. 79. ISBN 9781136869259. Nuoroda tikrinta 20 October 2016.
  25. ↑ North Korea: A Country Study (anglų). Government Printing Office. 2011-04-21. p. 12. ISBN 9780160882784. Suarchyvuota iš originalo 14 March 2017. Nuoroda tikrinta 13 March 2017.
  26. ↑ Korea[neveikianti nuoroda] at Doosan Encyclopedia
  27. ↑ Adrian Buzo. The making of modern Korea. Routledge, 2002. 13-65 psl.
  28. ↑ Suh Cheong-Soo. An Encyclopaedia Of Korean Culture. Hansebon, 2004. 249 psl.

Literatūra redaguoti

  • Lee, Hyun-hee; Park, Sung-soo; Yoon, Nae-hyun (2005). New History of Korea. Paju: Jimoondang. ISBN 978-89-88095-85-0.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Korėjos_istorija&oldid=7206840"