Konrad Adenauer
Konradas Adenaueris (vok. Konrad Adenauer; g. 1876 m. sausio 5 d. Kelne – 1967 m. balandžio 19 d. Bad Honefe) – vokiečių politikas, teisininkas, pirmasis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris, Kelno meras.[1]
| Konradas Adenaueris vok. Konrad Adenauer | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1876 m. sausio 15 d. Kelnas, Vokietija |
| Mirė | 1967 m. balandžio 19 d. (91 metai) Bad Honefas, Vokietija |
| Pareigos | Federalinis kancleris |
| Žymūs apdovanojimai | |
 | |
 Vikiteka |
Konrad Adenauer |
Biografija redaguoti
Konrado Adenauerio tėvas buvo Kelno kanceliarijos tarėjas. Jaunystėje K. Adenaueris studijavo teisę bei politologiją Freiburgo, Miuncheno ir Bonos universitetuose. 1917 m. jis pradėjo politinę karjerą, tapdamas Kelno vyriausiuoju burmistru. Po Pirmojo pasaulinio karo Konradas Adenaueris tapo Prūsijos valstybės tarybos pirmininku (1920–1933) ir Vokietijos Reicho autonominės Reino žemės Reino provincijos landtago deputatu. 1933 m. kaip nacionalsocializmo priešininkas pašalintas iš visų užimamų pareigų. 1934 m. ir 1944 m. Konradas Adenaueris buvo trumpam suimtas.[1][2]
Po Antrojo pasaulinio karo karinės JAV institucijos K. Adenauerį vėl paskyrė Kelno vyriausiuoju burmistru, bet okupacinės zonos valdymą perėmus britams, 1945 m. spalį atstatydintas. 1948 m. jis tapo Parlamentinės tarybos pirmininku, dalyvavo rengiant Konstituciją. 1946 m. išrinktas Krikščionių demokratų sąjungos pirmininku britų okupacinėje zonoje, 1949 m. – visoje Vakarų Vokietijoje. Tais pačiais metais tapo federaliniu kancleriu.[2] Konrado Adenauerio iniciatyva Bona pasirinkta VFR sostine.[3]
1951–1955 m. jis buvo užsienio reikalų ministras. Pagrindiniu jo politikos uždaviniu tapo pasaulio tautų pasitikėjimo Vokietija susigrąžinimas. Kad tą pasiektų, K. Adenaueris stiprino bendradarbiavimą su JAV, atmetė Rytų bloko valstybinius pasiūlymus. 1954 m. jo dėka pasiektas vakarų valstybių pripažinimas, kad Vokietija yra suvereni valstybė, ji priimta į NATO, buvo viena iš Europos Ekonominės Bendrijos (Europos Sąjungos pirmtakas) steigėjų.[2]
1955 m. K. Adenaueriui pavyko užmegzti santykius su SSRS, susigrąžinti Vokietijos karo belaisvius. 1953, 1957 ir 1961 m. jis vėl išrinktas federaliniu kancleriu, nepaisant to, jog nuo 1958 m. jo pozicijos dėl vidaus ir užsienio politikos įvykių ėmė silpnėti. 1963 m. K. Adenauerio iniciatyva įsigaliojo Vokietijos ir Prancūzijos draugystės ir bendradarbiavimo sutartis.[1] 1963 m. K. Adenaueris atsistatydino iš kanclerio pareigų, tačiau liko partijos pirmininku iki 1966 m. kovo.[2]
Konradas Adenaueris mirė Bad Honefe, netoli Bonos.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Konrad Adenauer. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Konrad Adenauer, Encyclopaedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2020-11-16.
- ↑ Chris Leadbeate, Bonn: What became of Germany's Cold War capital?, The Telegraph, 2016-06-15. Nuoroda tikrinta 2020-11-16.
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Laisvas Paskutinis titulo turėtojas Dietlof von Arnim-BoitzenburgKaip Prūsijos Lordų Rūmų pirmininkas |
Prūsijos valstybės tarybos pirmininkas 1921–1933 |
Po to: Robert Ley |
| Laisvas Paskutinis titulo turėtojas Lutz Graf Schwerin von KrosigkKaip vyriausiasis ministras |
Vakarų Vokietijos federalinis kancleris 1949–1963 |
Po to: Ludwig Erhard |
| Vokietijos užsienio reikalų ministras 1951–1955 |
Po to: Heinrich von Brentano di Tremezzo | |