Koncertas smuikui (Bramsas)
Koncertas smuikui D-dur (op. Nr. 77) – vokiečių romantinės muzikos kompozitoriaus Johaneso Bramso (1833–1897) koncertas smuikui, parašytas 1878 metais.
Koncertą smuikui J. Bramsas pradėjo rašyti 1878 m. vasarą viešėdamas Austrijos Porčacho kaime. Tai yra vienintelis J. Bramso koncertas smuikui ir tai buvo ambicinga užduotis kompozitoriui, nes iki tol koncertų salėse pripažinimo buvo sulaukę vos keli kiti koncertai smuikui, tarp kurių L. van Bethoveno ir F. Mendelsono. Kurdamas šį koncertą J. Bramsas rėmėsi ilgamečio draugo, vengrų smuikininko Jozefo Joachimo (1831–1907) patarimais. Kuris, beje, pats buvo parašęs savo kūrinių smuikui. J. Bramsas smuiku groti nemokėjo ir jam buvo labai svarbūs, tuo metu vieno iš labiausiai pripažintų, smuikininko patarimai. Parašęs pirmąją dalį J. Bramsas nusiuntė ją J. Joachimui su prašymu: „Aš būčiau patenkintas, jei jūs pažymėtumėte tas dalis, kurios būtų sunkiai, atgrasiai ar neįmanomos atlikti.“ J. Joachimo indėlis atsekamas žymiojoje pirmosios dalies kadencijoje ir trečiosios dalies vengriškos šokių muzikos motyvuose. Taip pat, jis patarė sutraukti dvi vidines dalis į vieną, tad vietoj J. Bramso sumanytų keturių dalių koncertas įgavo labiau įprastą trijų dalių struktūrą.
J. Bramso koncerto smuikui premjera įvyko 1879 m. sausio 1 d. Leipcige vietos Gėvendhauzo orkestrui diriguojant J. Bramsui ir solisto partiją atliekant J. Joachimui. Smuikininkas norėjo, kad renginyje pirmas būtų atliktas L. van Bethoveno koncertas smuikui, irgi toje pačioje D mažoro tonacijoje kaip J. Bramso, tuo pabrėžiant abiejų koncertų kūrybinį ryšį. Koncertas sulaukė neypatingo publikos entuziazmo. Tikriausiai neįtiko labai sudėtinga smuiko partija, o taip pat koncerto trukmė, kuri siekė beveik valandą ir buvo ženkliai ilgesnė nei kitų koncertų. Pasakojama, kad dirigentas Hansas fon Biulovas ar kažkuris kritikas atsiliepė apie jį pavadindamas „koncertu prieš smuiką“. Antrosios dalies pradžia, kurioje solo partija skirta obojui, irgi sulaukė nevienareikšmių vertinimų. Vienas žymiausių XIX a. smuikininkų Pablas de Sarasatė atsisakė jį atlikti tvirtindamas, kad nenori „stovėti ant pakylos su smuiku rankoje ir klausytis, kaip obojininkas groja melodiją adadžio dalyje.“
Remdamiesi atsiliepimais J. Bramsas ir J. Joachimas dar turėjo apie pusę metų laiko patobulinti koncertą iki jo pirmosios publikacijos, kurią paruošė N. Zimroko firma Berlyne. Šiuo metu J. Bramso koncertas yra vienas iš kanoninių koncertų smuikui klasikiniame repertuare.
Koncerto dalys redaguoti
J. Bramso „Koncertas smuikui“ skirtas atlikti smuikui su orkestro pritarimu ir sudarytas iš trijų dalių:
- Allegro non troppo
- Adagio
- Allegro giocoso, ma non troppo vivace