Kompostelos Santjago katedra
Santiago de Compostela – populiariausia po Jeruzalės ir Romos šventyklų krikščionių piligrimų šventovė ankstyvaisiais viduramžiais, pastatyta Santjago de Komposteloje, Ispanijos šiaurės vakarų kampe.
.jpg)
Manoma, kad šio gerai išsilaikiusio viduramžių miesto katedroje, kape, po didžiuoju altoriumi, ilsisi Šv. Jokūbo (ispaniškai – Sant lago) palaikai. Jam apie 44 m. Jeruzalėje buvo nukirsta galva. Pasak legendos, kūnas buvo įdėtas į laivą be burių ir įgulos, tačiau stebuklingu būdu pasiekė Šiaurės Vakarų Ispaniją (dabar – Galisija). Ten jis buvo palaidotas ir pamirštas. Šventojo kapas vėl atrastas tik 810 metais nuošaliame Kompostelos mieste. Nuo tada ši vieta tapo piligrimystės meka, čia buvo pastatyta keletas ankstesnių bažnyčių. 977 m. musulmonų viziris al-Mansuras apiplėšė miestą. Po šio antpuolio buvo pradėta statyti didinga romaninio stiliaus katedra, verta saugoti šventojo palaikus.
Architektūra ir istorija redaguoti
Katedra puikiai matoma nuo artimiausios kalvos, esančios priešais miestą. Jos įspūdingi auksinio granito bokštai, smailės ir bokšteliai persmeigia horizontą. Katedrą supa senovinis Viduramžių miestas su daugybe siaurų vingiuotų gatvelių, arkadų, aikščių ir statulų. Viskas sukurta iš to paties medaus spalvos, kerpėmis apaugusio akmens. Dvi vienodos varpinės ir vakarinis fasadas – ispanų baroko pavyzdys, iškylantis virš milžiniškos Obradoiro aikštės. Jie buvo pristatyti 1747 metais Fernando de Casas y Novoa. Dvipusiai laiptai veda prie centrinio įėjimo. Už barokinio fasado yra autentiška katedra. Pastatyta apie 1077–1122 metus, ji visa yra romaninio stiliaus: su pusapskritėmis arkomis ir masyviais mūrais. Įeinama pro autentišką vakarinį fasadą, Šlovės portiką. Tai – romaninės skulptūros šedevras, pristatytas tarp 1166 ir 1188 metų, darbams vadovavo skulptorius Mateo. Portike vaizduojamos išraiškingos Kristaus ir apaštalų figūros. Šv. Jokūbas sėdi šalia Kristaus maldininko drabužiais. Taip pat – muzikantai ir netgi skulptūrų kūrėjas Mateo, prisiglaudęs centrinio pilioriaus pagrinde. Statybos darbams vadovavo prancūzai, todėl pastatas – tipiško prancūzų romaninio stiliaus plano. Katedra turi centrinę navą ir šonines navas, kurios įeina į transeptus. Išlenktas rytinis galas leidžia piligrimams lengviau pasiekti savo tikslą: puošnų šventojo relikvijorių, esantį už didžiojo altoriaus. Daug autentiško pastato išorės detalių buvo užmaskuotos ką nors pristatant ar atnaujinant. Tačiau Auksakalių portalas pietiniame transepte, datuojamas 1117 metais, duoda galimybę suprasti, kaip pastatas atrodė anais laikais.
Beveik kiekvieną dieną, po vidurdienio mišių, transepto viduje ant daugybės skriemulių pakabinamas milžiniškas sidabrinis smilkytuvas – Botafumeiro. Jį siūbuoja aštuoni kunigai, kol smilkytuvas pradeda judėti 25-30 metrų spinduliu ir beveik siekia katedros skliautus. Dabartinis smilkytuvas priskirtinas XIX amžiaus viduriui. Originalą pagrobė Napoleono kareiviai 1809 metais per žygį į Ispaniją.
