Komodoro Rivadavija
Komodoro Rivadavija (isp. Comodoro Rivadavia) – miestas Pietų Argentinoje, didžiausias Patagonijos ir Čubuto provincijos miestas. Išsidėstęs prie Atlanto vandenyno Šv. Jurgio (San Jorge) įlankos, Čenkės kalno papėdėje.[2] Eskalantės departamento centras.
Komodoro Rivadavija Comodoro Rivadavia | |
---|---|
Komodoro Rivadavijos panorama | |
Laiko juosta: (UTC-3) | |
Valstybė | Argentina |
Provincija | Čubuto provincija |
Departamentas | Eskalantės departamentas |
Įkūrimo data | 1901 m. |
Gyventojų | 175 196 |
Altitudė | 61 m |
Tinklalapis | www.comodoro.gov.ar |
Vikiteka | Komodoro Rivadavija |
Istorija
redaguotiMiestas įkurtas 1901 m. vasario 23 d. kaip prekybinis uostas. Pirmieji miesto gyventojai buvo išeiviai iš Pietų Afrikos Respublikos (būrai). Pavadintas laivybos ministro Martino Rivadavijos garbei. Miestas pradėjo klestėti nuo 1907 m., kai netoliese buvo rastas naftos telkinys.[3] 1946–1957 m. buvo Čubuto prov. sostinė.
Susisiekimas
redaguotiKomodoro Rivadavija įsikūrusi prie Buenos Airių–Ušuajos plento (Ruta Nacional 3). 17 km nuo miesto yra oro uostas, iš kurio vyksta reguliarūs skrydžiai į Buenos Aires ir Ugnies Žemę.
Ekonomika
redaguotiKomodoro Rivadavija – didžiausias pramonės centras visoje Patagonijoje. Naftos ir dujų gavybos ir eksporto centras. Nutiestas 1770 km ilgio dujotiekis į Buenos Aires. Miestas aprūpinamas vėjo energija (didžiausias vėjo jėgainių kompleksas visoje Pietų Amerikoje). Naftos perdirbimas. Naftos chemijos pramonė. Žvejyba ir žuvies perdirbimas. Cemento gamyba, metalurgijos pramonė.
Lankytinos vietos
redaguotiRada Tili (Rada Tilly) kurortas (12 km nuo miesto) ir Kostaneros paplūdimys. Nacionalinis naftos muziejus (įkurtas YPF bendrovės). Antonio Morano vėjų parkas. Čenkės kalnas. Naftos šventė (gruodžio 13 d.).
Šaltiniai
redaguoti- ↑ ARGENTINA: Chubut
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 221
- ↑ Comodoro Rivadavia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003