Komiksų knyga

Komiksų knyga (arba komiksas, komiksų žurnalas) – knyga, kurioje vaizduojami komiksai. Kiekvienas komiksas yra sudarytas iš daugybės iliustracijų, kurios gali būti įvairiai išdėstytos, bet kiekviena jų vaizduoja atskirą sceną. Iliustracijoje dažnai yra dialogai, kurie vaizduojami žodžių balionais (angl. word balloons). Pirmoji komiksų knyga pasirodė JAV, 1933 m. Terminas komiksų knyga kilo dėl to, kad pirmosios knygos perspausdindavo piešinių serijas (angl. comic strips). Nepaisant jų vardo, komiksų knygos nebūtinai yra humoro stiliaus; daug šiuolaikinių komiksų knygų yra įvairaus žanro.

Pirmasis „Action Comics“ numeris, kuriame pirmąkart pasirodė Supermenas

Amerikos komiksų knygos

„Adventures into Darkness“: siaubo istorijos

Nuo tada, kai 1993 metais pasirodė „Famous Funnies“ leidinys, pristatydamas komiksų knygos formatą, JAV, kartu su Didžiąja Britanija (britiški komiksai) ir Japonija (manga), dominuoja pagal išleidžiamų komiksų kiekį.

Kultūros istorikai JAV komiksų judėjimą dalina į kelis amžius:

• Pirmosios komiksų knygos ir platinos amžius
• Aukso amžius
• Sidabro amžius
• Bronzos amžius
• Vario amžius

Komiksų istorijos tyrinėtojai vis dar ginčijasi, kur yra ribos tarp šių istorinių etapų, bet jie priėjo susitarimą, kurio sąlygos buvo paskelbtos fanų sukurtuose tinklalapiuose.

Komiksai, kaip spaudos leidinys, JAV egzistuoja nuo 1842 m. kai buvo išleisti „The Adventures of Obadiah Oldbuck“ kietais viršeliais. Tai yra pirmojo amerikietiško komikso prototipas. 1938 m. pasirodęs Jerry Siegel ir Joe Shuster „Supermenas“, komiksų leidybą pavertė specializuota pramone, todėl šie metai yra laikomi komiksų aukso amžiaus pradžia. Istorikai pasiūlė kelis pavadinimus laikotarpiui prieš „Supermeno“ išleidimą, dažniausiai vadindami jį platinos amžiumi.

Platinos amžiuje pirmą kartą buvo pavartotas žodis komiksas („The Yellow Kid in McFadden’s Flats“ (1897 m.), pasirodė pirmas visiškai spalvotas komiksas („The Blackberries“ (1901 m.) ir pirmasis mėnesinis komiksų žurnalas („Comics Monthly“ (1922 m.), tačiau superherojaus archetipas susiformavo tik aukso amžiuje.

Komiksų sidabro amžiaus pradžia yra laikomas pirmas sėkmingas potencialaus superherojaus atgimimas debiutiniame Robert Kanigher ir Carmine Infantino komikse „Flash“, kuris pasirodė ketvirtajame žurnalo „Showcase“ numeryje (1956 m. rugsėjis/spalis). Sidabro amžius tęsėsi nuo XX a. 7 deš. pab. arba 8 deš. pr., kai „Marvel Comics“ leidykla sukėlė revoliuciją spaudoje, sukurdama realistiškus superherojus, tokius kaip Stan Lee ir Jack Kirby „Fantastiškasis ketvertas“ (Fantastic Four) bei Stan Lee ir Steve Ditko „Žmogus-voras“ (Spider-Man).

Bronzos amžiaus tiksli pradžia nėra tiksliai nustatyta. Šio amžiaus pradžia yra siūloma laikyti tokių komiksų kaip Roy Thomas ir Barry Windsor-Smith „Konanas“ (Conan No. 1) (1970 m. spalis), Denny O‘Neil ir Neal Adams „Žaliasis žibintas“ (Green Lantern) ir „Žalioji strėlė“ (Green Arrow) (1970 m. balandis) ar Stan Lee ir Gil Kane „Nepaprastas Žmogus-voras“ (The Amazing Spider-Man) (1971 m. gegužės mėn. „The Non-Comics Code“ leidinyje) pasirodymą.

Dėl vario amžiaus pradžios kyla dar daugiau diskusijų (apytiksliai 1984–2000 m.), tačiau bendrai yra sutarta ja laikyti Frank Miller komikso „Betmenas: tamsos riterio sugrįžimas“ (Batman: The Dark Knight Returns), Alan Moore „Stebėtojų lyga“ (Watchmen) bei Marv Wolfman ir George Perez „Crisis on Infinite Earths“ pasirodymą 1986 m. (leidykla „DC Comics“).

Įsidėmėtinas įvykis Amerikos komiksų istorijoje yra susijęs su psichiatro Fredric Wertham knygoje „Seduction of the Innocent“ (1954 m.) išreikšta kritika komiksams, kuri paskatino JAV Senato nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos komitetą (Senate Subcommittee on Juvenile Deliquency) ištirti komiksų turinį. Kaip atsaką į vyriausybės ir žiniasklaidos susidomėjimą, 1954 m. JAV Komiksų leidybos industrija įsteigė organizaciją „Comics Code Authority“ ir tais pačiais metais parengė „Komiksų kodeksą“ (Comics Code).

Pogrindžio komiksai

XX a. 7-ojo deš. pab. ir 8-ojo pr. kilusi kūrybiškumo banga lėmė pogrindžio komiksų išsivystymą. Išleisti ir platinami nepriklausomai nuo įkurtos komiksų pramonės, daugelis šių komiksų atspindėjo to laikotarpio jaunimo ir narkotikus vartojančias kultūras. Dauguma jų buvo nevaržomo, dažnai nepagarbaus stiliaus: atvirai vaizduojamas nuogumas, seksas, nešvankybės ir politika; neturėjo analogų išskyrus jų pačių pirmtakes – pornografines, dar labiau miglotas „Tichuanos biblijas“ (angl. Tijuana bibles). Pogrindžio komiksai praktiškai nebuvo pardavinėjami laikraščių kioskuose, juos įsigyti buvo galima į jaunimą orientuotose vietose – narkotinių medžiagų arba muzikos įrašų parduotuvėse bei siųstis paštu.

Frank Stack komiksas „Jėzaus nuotykiai“(The Adventures of Jesus), išleistas Fulbert Stargeon vardu, yra laikomas pirmu pogrindžio komiksu.

Alternatyvūs komiksai

Specializuotų komiksų parduotuvių atsiradimas XX a. 8-ojo deš. pab. JAV sukūrė „nepriklausomų“ arba „alternatyvių“ komiksų rinką. Pirmieji tokie komiksai apėmė Mike Friedrich antologijos seriją „Star Reach“, leistą 1974–1979 m., ir Harvey Pekar „American Splendor“ komiksus, kurie atsitiktinai buvo leidžiami iki XXI a., o 2003 m. Shari Springer Berman ir Robert Pulcini juos perkėlė į to paties pavadinimo filmą. Kai kurie nepriklausomi komiksai tęsė pogrindžio komiksų tradicijas, tačiau jų turinys iš esmės liko mažiau aiškus, kiti formatu priminė vyraujančią produkciją, tačiau buvo leidžiami mažų menininkams priklausančių kompanijų arba pavienių menininkų. Keletas iš jų (ypač „RAW“) atstovavo eksperimentiniams bandymams suteikti komiksams vaizduojamojo meno statusą.

1980 m. smulkios spaudos kultūra išaugo ir tapo įvairiapusiška. Iki 1990 m. keletas nepriklausomų leidėjų – tokių kaip „Pacific“, „Elipse“, „First“, „Comico“ ir „Fantagrapshics“ – pradėjo leisti platų stilių ir formatų diapazoną – nuo spalvotų superherojų, detektyvų ir mokslinės fantastikos komiksų iki juodai baltų žurnalo pobūdžio Lotynų Amerikos magiškojo realizmo istorijų.

Paskutiniajame XXI a. deš. keletas smulkių leidėjų pakeitė savo komiksų formatą ir platinimą į labiau ne komiksams skirtą leidybą. „Minikomiksų“ (angl. minicomics) forma – nepaprastai laisva savileidybos versija – iškilo 1990 m. ir tapo vis populiaresnė tarp menininkų šimtmečio pabaigoje nepaisant to, kad pasiekdavo dar mažesnę publiką nei smulkūs leidėjai.

Smulkūs leidėjai, reguliariai leidžiantys „Avatar Comics“, „Hyperwerks“, „Raytoons“ ir „Terminal Press“, buvo iškelti į paviršių tokių pasiekimų spausdinimo technologijose kaip skaitmeninis spausdinimas pagal pareikalavimą (angl. print-on-demand).

Grafiniai romanai

1694 m. Richard Kyle sugalvojo terminą grafinis romanas (angl. graphic novel) norėdamas atskirti naujai išverstus europietiškus darbus nuo amerikietiškų komiksų. Šios formos pirmtakai egzistavo jau 1930 m., kurie matė viduramžių medžio raižymo tradicijų atgimimą belgo Frans Masereel, amerikiečio Lynd Ward ir kitų dėka.

1960 m. „St. John Publications“ pagamino sumažinto dydžio ir suaugusiems skirtus „pieštinius romanus“ (angl. picture novel pavadinimu „It Rhymes with Lust“ – 128-ių puslapių santrauka, parašyta pseudonimu prisidengusio autoriaus Drake Waller („Drake Waller“ – Arnold Drake ir Leslie Waller), braižytojo Matt Baker ir spalvintojo Ray Osrin išreklamuota kaip „originali pilnametražė grafinė novelė“ ant jos viršelio. 1971 m. rašytojas-dailininkas Gil Kane ir bendradarbiai sukūrė grafinį romaną „Blackmark“ minkštais viršeliais. 1978 m. Will Eisneri išpopuliarino grafinio romano terminą panaudodamas jį ant savo minkšto viršelio leidimo darbo „Kontraktas su Dievu ir kitos būsto istorijos“ (A Contract with God, and Other Tenement Stories) priekyje.

Rečiausios Amerikos komiksų knygos

Vertingiausios JAV komiksų knygos yra pirmieji populiariųjų veikėjų pasirodymai. Keturios komiksų knygos buvo parduotos už daugiau nei 1 milijoną dolerių – 2 „Action Comics“ #1 numeriai, kur pirmą kartą pasirodė Supermenas ir „Detective Comics“ #27 numeris, kur pirmą kartą pasirodė Betmenas.

Europos komiksai

Tai komiksai, kurie buvo sukurti kontinentinėje Europoje.

Nors Europoje yra mažai komiksų knygų, komiksų albumai yra labai dažni spaudoje. Tipinis albumas yra spausdinamas dideliu formatu, paprastai naudojant aukštos kokybės popierių ir dažus, A4 formatu, apie 21x30 cm (8,4x11,6 colių), turi apie 40–60 puslapių, bet taip pat dažni ir egzemplioriai virš 100 puslapių. Anglosaksiškoje terminologijoje šios knygos būtų vadinamos grafiniais romanais (angl. graphic novel). Europos komiksų žanrai būna labai įvairūs – nuo humoristinių nuotykių iki suaugusiųjų temų.

Europos komiksų pradžia galima laikyti XVIII a. karikatūras ir vėlesnes knygas su paveikslėliais, tačiau tikrosios komiksų karikatūros laikraščiuose ir žurnaluose plačiai paplito tik XIX a., kai Šveicarijos prancūzakalbis Rodolphe Töpffer 1839 m. sukūrė pirmąją komiškų piešinių seriją Europoje.

XIX a. eigoje Europoje jau buvo daug dailininkų, kurie piešė karikatūras, tačiau dar nebuvo žodžių balionų, vietoje jų buvo naudojamas antraštės šalia piešinių. Taip pat šie darbai retai būdavo ilgesni kaip vienas puslapis.

XX a. pradžioje komiksai nebuvo leidžiami atskirai, jie pasirodydavo laikraščiuose, kartą į savaitę ar į mėnesį. Pirmasis stumtelėjimas link modernių komiksų įvyko 1934 m., kai vengras Paul Winckler sudarė sandorį su „King Features Syndicate“, kad galėtų sukurti „Journal de Mickey“, savaitinį 8 puslapių komiksą. Šis spalvotas komiksas, netrukus buvo pradėtas leisti periodiškai su amerikietiškomis serijomis ir tapo populiariausiu spalvotu komiksų žurnalu XX a. viduryje.

Iki XX a. tiek JAV, tiek Europoje buvo manoma, jog komiksų žurnalai – tai leidiniai skirti tik vaikams. Vyravo nuomonė, jog komiksai yra nerimti literatūros leidiniai, kone menkinantys šio meno rūšį, tačiau 6 deš. kūrėjai intensyviai pradėjo kurti komiksus suaugusiųjų auditorijai, o sukurtas terminas „Ninth Art“, apibrėžia laikotarpį kuomet komiksai tapo patrauklia ir verta dėmesio literatūros rūšimi tiek paprastiems skaitytojams, tiek literatūros kritikams.

XX a. pab. sumažėjo komiksų leidimo apimtys periodinio žurnalo formatu, daugelis komiksų buvo pradėti leisti kaip komiksų albumai. Tik keletas mažesnių leidėjų, tokiu kaip „L’Association“ tęsė periodinių komiksų žurnalų leidimą. 9 deš. šios mažosios leidyklos išplito, o jų leidžiamų komiksų pardavimai išaugo, nepaisant mažėjančios spausdintinių leidinių rinkos.

Asteriksas ir Tintinas – garsiausi Europos komiksų herojai

Prancūzijos ir Belgijos komiksai

Istoriškai laikoma, jog Prancūzijos ir Belgijos komiksai dominuoja Europoje. Šios šalys turi senas komiksų ir komiksų knygų tradicijas. Daugelio šalių komiksams, ypač Italijos didelę įtaką darė Prancūzijos ir Belgijos komiksai.

1900 m. pasirodė pirmieji populiarūs prancūzų komiksai – tai „Bécassine“ ir „Les Pieds Nickelés“. 1920 m. abatas iš Averbodo Belgijoje pradėjo leisti „Zonneland“ žurnalą, kuriame buvo daugiau teksto negu iliustracijų, tačiau vėliau pradėjo leisti ir komiksus.

„Žodžių balionas“

1920 m., po Pirmojo pasaulinio karo, prancūzų dailininkas Alain Saint-Ogan pradėjo profesionalią karikatūristo karjerą, sukūrė sėkmingas „Zig et Puce“ seriją (1925 m.). Saint-Ogan buvo vienas iš pirmųjų prancūziškai kalbančių dailininkų, kuris panaudojo JAV išpopuliarintus „žodžių balionus“ (angl. word balloons).

Vienas iš to meto didelio populiarumo susilaukusių Belgijos komiksų buvo Hergé „Tintino nuotykiai“, kurio istorija tarybinėse žemėse buvo išleista „Le Petit Vingtième“ pavadinimu 1929 m. Tada Tintinas buvo kitoks, negu kaip dabar yra vaizduojamas, jo stilius buvo labai naivus ir vaikiškas. Ankstyvos istorijos buvo taip pat politika neteisingos, galima įžvelgti rasistinių ir politinių stereotipų, dėl kurių autorius vėliau gailėjosi.

Būtent Prancūzijoje buvo pradėti kurti suaugusiesiems skirti komiksai. Šių komiksų pradininkais yra laikomi kūrėjai René Goscinny ir Jean Giraud, kurių sėkmingiausi kūriniai – „Pilote“ (1959–59 m.) ir „Métal Hurlant“ (1974–87 m.).

Buvo išleista šimtai Prancūzijos ir Belgijos komiksų serijų, tarp kurių yra nemažai žinomų visoje Europoje bei Lietuvoje:

• XIII. Kūrė William Vance ir Jean Van Hamme;
• Asteriksas. Kūrė René Goscinny ir Albert Uderzo;
• Bleikas ir Mortimeris. Kūrė Edgar Pierre Jacobs;
• Gastonas. Kūrė André Franquin;
• Kiekeboe. Kūrė Merho;
• Largo Vinčas. Kūrė Philippe Francq ir Jean Van Hamme;
• Laimingasis Lukas. Kūrė Morris ir René Goscinny;
• Marsupilamis. Kūrė André Franquin;
• Smurfai. Kūrė Peyo;
• Tintinas. Kūrė Hergé.

Britų komiksai

„Ally Sloper’s Half Holiday“ – pirmasis britiškas komiškas, išleistas 1884 m. ir skirtas suaugusiems

Pirmieji britų komiksų žurnalai buvo tokio pat dydžio ir formos kaip amerikietiškieji, tačiau jų viršeliai buvo ne iš tokio kokybiško popieriaus kaip komiksų, leidžiamų JAV. Vėliau britiški komiksai buvo pradėti leisti laikraščio formatu. Patys paskutinieji šiuo formatu 1980 m. buvo išleisti „The Beano“ ir „The Dany“.

Pirmasis komiksas („Ally Sloper’s Half Holiday“) D. Britanijoje buvo išleistas 1884 m. ir skirtas suaugusiesiems. Tačiau leidėjai greitai atkreipė dėmesį ir į jaunąją auditoriją, tad didžioji dalis komiksų buvo pradėta leisti vaikams bei paaugliams, taip suformuojant požiūrį į komiksus tik kaip į vaikams skirtą pramogą.

Patys populiariausi komiksų žurnalai D. Britanijoje buvo tokie, kaip „The Beano“, „The Dany“, „The Eagle“, „2000 AD“ ar „Viz“. Pogrindiniai, savarankiškai animatorių leidžiami komiksai taip pat buvo ganėtinai populiarūs: iš jų labiausiai išsiskyrė „Oz“ ir „Escape Magazine“.

Komikso „Action“ turinys ypač sudomino Britanijos Bendruomenių rūmus ir tapo diskusijų bei tyrimų objektu. Komikse, kuris buvo pradėtas leisti 1970 m. ir orientuotas į vaikus bei paauglius, buvo naudojama ypatingai daug smurto elementų. Panašus sąmyšis dėl komiksų turinio buvo kilęs ir JAV. Šis buvo žymiai didesnio masto, tačiau D. Britanijoje kilęs skandalas vedė prie visų D. Britanijos komiksų turinio moderavimo bei keitimo. Visgi įvykdyti pokyčiai komiksų leidyboje niekada nebuvo viešai įteisinti ir netruko ilgai.

D.Britanijoje taip pat buvo populiarus JAV komiksų žurnalų perspausdinimas ir adaptavimas savo rinkai. JAV negamino tiek daug komiksų žurnalų, kad jais galėtu aprūpinti ir D. Britanijos rinką, todėl greitai perspausdintos, juodai baltos komiksų žurnalų kopijos tapo populiarios D. Britanijoje. Tai buvo tokie žurnalai, kaip 1950 m. leisti „Marvel’s Monster Comics“, „Fawcett’s Captain Marvel“ ir kiti komiksai, vaizduojantys populiarius personažus, tokius kaip „Sheena“, „Mandrake the Magician“ ar „The Phantom“. JAV komiksų žurnalų perspausdinimu bei adaptavimu rūpinosi keletas firmų, tačiau viena žymiausių ir populiariausių buvo „Thorpe and Porter“.

1972 m. „Marvel Comics“ komiksų kompanija įsteigė savo filialą D. Britanijoje. „DC Comics“ bei „Dark Horse Comics“ savo filialus įsteigė 1990 m. Kitų Europos šalių komiksai nebuvo tokie populiarūs, todėl nebuvo ir taip dažnai adaptuojami D. Britanijos rinkai. Tačiau tokie komiksai kaip „Tintin“ bei „Asterix“ visgi susilaukė populiarumo ir buvo perleisti D. Britanijoje knygose minkštais viršeliais.

Kalėdiniam laikotarpiui komiksų leidėjai D. Britanijoje adaptavo specialų kalėdinį komiksų leidinį, kasmet leidžiamą knygose A4 formatu. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – „Rupert“, išeinantis per kiekvienas kalėdas iki šių dienų. 2012 m. kovo mėn. D. Britanijos nacionalinis paštas išleido specialią pašto ženklų kolekciją, kurioje atvaizduoti populiariausi Britanijos komiksų veikėjai: „The Beano“, „The Dandy“, „Eagle“, „The Topper“, „Roy of the Rovers“, „Bunty“, „Buster“, „Valiant“, „Twinkie“ ir „2000 AD“.

Italijos komiksai

Italijoje komiksai pirmą kartą pasirodė XIX a. pab., tačiau tik po II pasaulinio karo tokie italų aktoriai kaip Hugo Pratt ir Guido Crepax išpopuliarino itališkus komiksus platesnei auditorijai. Patys populiariausi italų komiksai, tokie kaip „Diabolik“ ar „Bonelli“, išlieka populiariausių sąrašuose iki šių dienų.

Patys populiariausi komiksai Italijoje yra publikuojami kartą per mėnesį, dažniausiai juodai-baltu formatu, maždaug 100–132 puslapių žurnaluose. Ganėtinai populiarūs yra ir jau klasika tapusių komiksų leidimas bei pardavimas, kurie dažniausiai yra leidžiami 200 puslapių leidiniuose.

Italų animatoriams didelę įtaką daro prancūzų, belgų, ispanų bei argentiniečių komiksų kūrėjai. Italija taip pat žymi tuo, kad yra viena lyderiaujančių „The Walt Disney Company“ komiksų kūrėjų, esančių ne JAV. Pavyzdžiui, pagal gerai žinomus komiksus „Ančiukas Donaldas“ sukurtas personažas Paperinik yra būtent Italijos animatorių produktas.

Japonijos komiksai

Pirmosios komiksų knygos Japonijoje pasirodė XVIII a. trinkelėse įspaustų atvaizdų forma, kuriose buvo vaizduojamos trumpos istorijos: liaudies pasakos, legendos, istoriniai įvykiai, pasitelkiant vizualinę kalbą. Kitaip jos yra žinomos kaip „raudonosios knygos“ (赤本, akahon), „juodosios knygos“ (黒本, kurobon) ir „mėlynosios knygos“ (青本, aohon), Šios knygos buvo rašomos mažiau raštingiems skaitytojams. Tačiau 1775 m. išleista Koikawa Harumachi komiksų knyga „Master Flashgold’s Splendiferous Dream“ (金々先生栄花の夢 Kinkin sensei eiga no yume) davė pradžią suaugusiųjų komiksų knygų atsiradimui, kuri pareikalavo didesnio raštingumo ir kultūrinio išprusimo. Tai dar buvo vadinama kibyōshi (黄表紙). Kibyōshi buvo išspausdinta tūkstančius kartų ir yra laikoma pačia pirmąja komiksų knyga suaugusiems pasaulio literatūros istorijoje. Maždaug 2000 šių knygų pavadinimų yra išlikę iki šių dienų.

Moderniosios (dabartinės) komiksų knygos Japonijoje išsivystė iš ankstesnių komiksų knygų bei atvaizdų, spausdintų ant medinių trinkelių ukiyo-e (浮世絵) su vakarietiška piešimo stilistika, o dabartinį savo pavidalą įgavo iškart po Antrojo pasaulinio karo. Komiksai paprastai yra spausdinami baltai-juodi, išskyrus viršelius, kurie dažniausiai yra keturių spalvų. Retkarčiais keletas pirmų puslapių gali būti spalvoti. Manga – atsitiktiniai (arba keisti) paveiksliukai. Ši sąvoka paplito tik XVIII a. pab., kuomet buvo išleisti tokie darbai kaip Santō Kyōden paveikslėlių knyga Shiji no yukikai (四時交加) (1798 m.) ir Aikawa Minwa „Comic Sketches of a Hundred Women“ (1798 m.). Meidži laikotarpiu, sąvoka „Akahon“ (赤本) buvo taip pat paplitusi.

Vakarų menininkai pradėjo mokyti savo studentus tokių koncepcijų kaip linija, forma ir spalva; dalykų, kurie iki tol nebuvo laikomi tokiais svarbiais ukiyo-e (浮世絵) kaip idėja, slypinti už paties paveikslėlio ir turinti neabejotinai didelę reikšmę. Manga tuo metu buvo paremta Ponchi-e (lėlių paveikslėliais) ir kaip britų „Punch“ žurnalo kopija, vaizdavo humorą ir politinę satyrą vieno ar keturių paveikslėlių formatu.

Manga veikėjų akys, nosis ir burna buvo piešiami ypatingai padidinti

Vėliau Osamu Tezuka 1928–1989 m. išplėtojo šią formą. Tedzuką tapti komiksų menininku pastūmėjo karinis propagandinis filmas „Motaro jūros kariai“ (桃太郎 海の神兵, Momotarō Umi no Shinpei). Jis įvedė epizodinį pasakojimą ir išplėtojo komiksų veikėjus, o kiekvienas komiksas tapo tęstine istorija. Vienintelis tekstas Tedzukos komiksuose buvo veikėjų dialogai ir tai vėliau suteikė jiems kino menui būdingų savybių. Įkvėptas Volto Disnėjaus, Tedzuka taip pat perėmė veido bruožų piešimo stilių: veikėjų akys, nosis ir burna buvo piešiami ypatingai padidinti. Toks stilius tuoj pat sukūrė atpažįstamas išraiškas, naudojant labai mažai linijų, tad šio stiliaus paprastumas leido Tedzukai tapti produktyviu menininku. Tedzukos darbai sukėlė naują susidomėjimą ukiyo-e (浮世絵) tradicija, kurioje paveikslėlis yra idėjos reprezentacija, o ne realybės atvaizdas.

Nors japonų komiksai yra labai artimi amerikietiškiesiems, manga turi daug didesnę reikšmę japonams nei JAV komiksai amerikiečiams. Japonų visuomenė rodo didelę pagarbą manga ir kaip meno formai, ir kaip populiariosios literatūros rūšiai. Daugybė manga komiksų tapo televizijos šou arba trumpais filmukais. Kai kurie šių komiksų yra kritikuojami dėl seksualumo, smurto bei prievartos vaizdavimo, nors oficialių turinio apribojimų ir nėra. Menininkai gali laisvai kurti manga komiksus įvairioms amžiaus grupėms bet kokia tema.

Manga žurnalai, taip pat žinomi kaip antologijos, dažnai išleidžia keletą serijų tuo pačiu metu, vidutiniškai skirdami nuo 20 iki 40 puslapių viename numeryje. Šių žurnalų apimtis yra 200–850 puslapių. Manga žurnalai taip pat talpina vienkartinius komiksus ir daugybę keturių dalių paveikslėlių yonkoma komiksų. Manga serijos, surenkamos ir perspausdinamos knygų formatu (vadinamos tankōbon) yra identiškos amerikiečių aukštos kokybės knygoms minkštais viršeliais. Šioms knygoms spausdinti yra naudojamas geresnės kokybės popierius. Prabangiosios versijos yra spausdinamos kaip memorialiniai ar kolekcionuotini leidiniai. Tačiau senosios manga knygos perspausdinamos naudojant prastesnės kokybės popierių ir yra parduodamos už 120 ¥ (vidutiniškai $1 USD).

Doudžinši komiksų knygos

Doudžinši (dōjinshi (浮世絵)) – japonų sąvoka, apibrėžianti paties autoriaus išspausdintus darbus, dažniausiai žurnalus, manga komiksus ar romanus. Dōjinshi paprastai yra megėjiškas užsiemimas, tačiau net kai kurie profesionalūs menininkai užsiima šia veikla. Nuo 1980 m. pagrindinis šių leidinių platinimas vyksta reguliariuose dōjinshi suvažiavimuose, iš kurių didžiausias – „Comic Market“, rengiamas Tokijuje vasaros ir žiemos metu.

Doujinshi – megėjų gaminami japoniški komiksai – turi didesnę rinką nei amerikietiški pogrindžio komiksai; didžiausia doujinshi mugė „Comic Market“ sulaukia net 500 000 lankytojų.

Lietuviškos komiksų knygos

Nuo 2014 m. Lietuvoje jaučiamas komiksų kultūros atsigavimas, nors ji dar nėra labai gausi. Lietuviški komiksai neturi visuotino populiarumo, dažniausiai yra kuriami pavienių entuziastų. Tokia padėtis galėjo susiklostyti dėl tam tikrų istorinių-politinių priežasčių, taip pat ir dėl kultūrinės erdvės apribojimų. Dauguma Lietuvos žmonių vis dar mano, kad komiksai yra skirti tik vaikams ir paaugliams. Taip dalinai yra ir dėl to, kad Lietuvoje labai trūksta informacijos apie komiksų kūrybą ir leidybą.

2014 m. išleistas Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord ilgos apimties komiksas apie Darių ir Girėną „10 litų“ sulaukė daug dėmesio, teigiamų literatūros kritikų atsiliepimų, išprovokavo diskusijas apie komiksus, 2015 m. pelnė „Patriotų premijos“ apdovanojimą. 2015 m. išleistas Andriaus Tapino ir Tomo Mitkaus nedidelės apimties komiksas „Sidabras: nuotykiai Arizonoje“.

Nuo 2012 m. komiksus Lietuvoje populiarina saviveiklininkų organizacija „Kitokia grafika“, rengianti komiksų parodas, dirbtuves, inicijuojanti komiksų projektus, užsienio komiksų vertimus į lietuvių kalbą, leidžianti komiksų zinus „Still without name“. Nuo 2013 m. Lietuvoje veikė dvi komiksų parduotuvės: „Herojus.lt“ ir „Komiksų planeta“.

Viena populiariausių seniau išleistų lietuviškų komiksų knygų yra „Paršiuko Čiuko nuotykiai“, kurio autorius yra Teodoras Četrauskas. Šis komiksas buvo pradėtas leisti sovietmečiu ir buvo vadintas „humoristiniais paveikslėliais“, siekiant išvengti kapitalizmu dvelkenčio pavadinimo „komiksas“. Paršiukas Čiukas, kaip herojus, išgarsėjo savo trumpomis, trijų-keturių kadrų istorijomis, kuriose jis nekalbėdavo. „Čiukas gydosi“ – visavertis komiksas, kur Čiukas jau „moka“ kalbėti.

Taip pat skaitykite

Vikisritis: Komiksai

• Komiksas

Nuorodos

• Apie lietuviškus komiksus
• Grand Comics duombazė
• The Comic Book duombazė Archyvuota kopija 2019-12-17 iš Wayback Machine projekto.
• Comic book Reference Bibliographic Datafile
• Sequart Research & Literacy Organization
• Comic Book Resources
• The Comics Ninja
• Comic Art Collection Archyvuota kopija 2011-07-19 iš Wayback Machine projekto. Misūrio universitetas
• The Comics Journal
• The Comics Reporter