Koinė

funkcinis kalbos tipas, vartojamas kaip pagrindinė kasdienio bendravimo priemonė

Koinė̃ (nekaitomas daiktv.; gr. κοινὴ διάλεκτος 'bendroji kalba') – bendrinė kalba arba tarmė, susidariusi sąveikaujant, maišantis ir neretai supaprastėjant dviem ar daugiau tarpusavyje suprantamoms tos pačios kalbos atmainoms.[1][2]

Kartais koinė nagrinėjama drauge su pidžinais, tačiau koinė susidarymas iš esmės skiriasi nuo pidžino formavimosi, nes susidarant pidžinui reikšmingai pakinta pagrindinės kalbos struktūra, o koinė dažniausiai rutuliojasi išlaikydama ir praturtindama koinė tampančią kalbą ar tarmę. Pidžinas susidaro sąveikaujant skirtingoms kalboms, o koinė paprastai (nors ir ne visada) formuojasi tos pačios kalbos tarmių arba artimų kalbų pagrindu. Tam tikrais atvejais pidžinas gali įgyti koinė paskirtį, vėliau vystytis kaip kreolų kalba.

Pradžioje terminas koinė kalbotyroje buvo vartojamas kalbant tik apie bendrinę graikų kalbą, susiklosčiusią helenizmo laikotarpiu (IV–III a. pr. m. e.) jonėnų–Atikos tarmių pagrindu, iki II–III a. ji buvo pasitelkiama kaip bendroji kalba dalykiniams, moksliniams reikalams ir literatūrai.[3]

Dabartinėje sociolingvistikoje terminas koinė vartojamas plačiau – tai bet kokia bendravimo priemonė (daugiausia žodinė), užtikrinanti nuolatinį tam tikro regiono komunikacinį ryšį.

IšnašosKeisti

  1. Siegel, Jeff (2001). „Koiné formation and creole genesis“. Creolization and Contact. John Benjamins Publishing Company. p. 175. ISBN 978-90-272-9771-6. 
  2. Siegel, Jeff (1985). Koines and koineization. Language in Society 14. pp. 357–378. doi:10.1017/s0047404500011313. 
  3. Siegel, 1985, p.358; Bubenik, 1993, Dialect contact and koineization: the case of Hellenistic Greek.