Knut Olof Falk

Knut Olof Falk
Gimė	1906 m. balandžio 19 d. Hamaras,  Švedija
Mirė	1990 m. sausio 31 d. (83 metai) Lundas,  Švedija
Veikla	kalbininkas, etnografas
Alma mater	Upsalos universitetas

Knutas Olofas Falkas (šved. Knut Olof Falk; 1906 m. balandžio 19 d. Hamaro vietovėje, Erebru lėnas, Švedija – 1990 m. sausio 31 d. Lunde, Švedija) – švedų mokslininkas, baltistas ir slavistas, etnografas, tarpkalbinių ryšių tyrėjas. Svarbiausia mokslinio intereso sritis: jotvingiai ir jų santykiai (ypač kalbiniai) su kaimyninėmis tautomis.

Prof. K. O. Falko atminimo akmuo Suvalkuose

Biografija

Studijavo Upsalos, Varšuvos ir Krokuvos Jogailos universitetuose. Pastarajame mieste dėstė švedų kalbą kartu papildomai mokydamasis lenkų kalbą. Taip pasielgė ir atvykdamas į Lietuvą: 1932 m. ir 1935–37 metais dėstė savo gimtąją kalbą Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kartu tobulindamas lietuvių kalbos žinias. (Vilniaus universiteto Retų spausdinių skyriųje iki šiol saugomas jo pareiškimas Kauno universitetui apie atleidimą iš lektoriaus pareigų ryšium su išvykimu į gimtinę).

Lenkų ir lietuvių kalbų mokėjimas ypač pravertė kelionėse į buvusią Jotvą – tuometinės Lenkijos šiaurės rytus. 1934 m. jis pėsčiomis apėjo Vigrių ežerą, ilgai kamantinėjo vietinius gyventojus apie apylinkių vietovardžius. Pakrančių kaimiečiai įsidėmėjo lengvai pokalbį užmezgantį ir demokratiškai nusiteikusį aukštaūgį švedą. Mokslininkas keliavo į pietinę Suvalkiją ir 1936 m., ir 1937 metų vasarą. Ištyręs išlikusius istorinius dokumentus priėjo išvadą, kad vygriai – tai jotvingių giminės dalis, Vytauto Didžojo perkelti iš ežero pusiasalio į įvairias Suvalkijos vietas, o atsilaisvinusioje vietoje Didysis kunigaikštis tąkart pasistatė medžioklės pilį. Apie perkeltus jotvingius byloja išlikę kaimų vietovardžiai: Vingrėnai (dab. Būdviečio seniūnija Lietuvoje); taip pat Vygrėnai (dab. Seinų valsčius) ir Vygriai (dab. Suvalkų valsčius), pastarieji du – šiuolaikinėje Lenkijoje. Grįžęs į Upsalą, parašė darbą „Vygrių ir Ūtos [apylinkių] vandenys. Toponimikos studiją“, už kurį 1941 m. buvo suteiktas filosofijos mokslų daktaro laipsnis.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ilgam sutrukdė keliones į jotvingių žemes. 1941 m. Knutas Olafas Falkas pradėjo dėstyti Upsalos, vėliau Lundo universitete, 1945 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Vėliai tapo vienu iš iniciatorių organizuojant Švedijos Jotvingių Ekspediciją (šved. Svenska Jatvingiska Expeditionen), tyrusiai Jotvą 1959–1980 metais. Į tuometinę komunistinę Lenkiją kartu vyko ir jo asistentė, o nuo 1945 metų žmona Dagmara Larsen-Falk (1912–2019). Ekspedicijos kalbotyros sekcija, kuriai vadovavo K.O.Falkas, nuodugniai tyrė vandenvardžius – būtent jie, profesoriaus nuomone, ilgiausiai išlieka nepakitę žmonių atmintyje. Dėmėsi patraukė Galdusio valkstys – vietos ežere, kur metami ir traukiami žvejų tinklai. Daug informacijos ta tema suteikė vietos lietuvis Žagarių kaimo gyventojas Stasys Marcinkevičius. Profesoriaus įsitikinimu, šis žvejojimo paprotys atėjo iš jotvingių. Po ekspedicijos gimė straipsniai apie Akmenio, Alno ir Balčio ežerų vardų baltišką kilmę bei didokas darbas apie lietuviškų vietóvardžių sulenkinimą. Po ilgamečių tyrinėjimų profesorius priėjo išvadą, kad jotvingiai buvo viena iš prūsų genčių.

Tarybinėje Lietuvoje profesorius buvo nepelnytai užmirštas. Tam pasitarnavo ir 1965 m. tuometiniame Leningrade išspausdinta Igorio Šaskolskio knyga „Normanų teorija dabartiniame buržuaziniame moksle“, kuriame K.O.Falkas buvo negailestingai sukritikuotas. Tuo tarpu pokaryje Knuto Olafo Falko sukurtas Lundo Slavistikos institutas išsivystė į vieną iš šios srities pasaulinių centrų (nusipelnęs ir baltistikai). 1963 m. profesorius buvo išrinktas Tarptautinės baltų–slavų santykių tyrimo komisijos nariu, 1965 m. Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

Po Knuto Olafo Falko mirties liko didžiulis archyvas: nebaigti straipsniai, nuotraukos, užrašai ir istorinių dokumentų kopijos. Kai kurie pastarieji tapo ypač vertingais, nes originalai žuvo per karą. Profesoriaus našlė Dagmara Falk padovanojo dvylika kartoninių dėžių su neįkainuojamu mokslininko palikimu Suvalkų krašto muziejui. Suvalkuose, priešais muziejaus pastatą, Knutui Olafui Falkui pastatytas paminklas – akmuo, savo forma primenantis skandinavišką antkapinį paminklą su runų užrašu (autorius Rafalas Strumila). Dagmarai Falk suteiktas Suvalkų miesto garbės pilietės vardas.

Bibliografija (pasirinktinai)

• Wody wigierskie i huciańskie, studium toponomastyczne. – Ohlsson: Lund, 1941
• Kilka uwag w sprawie osadnictwa południowych puszcz pojaćwieskich od XV do XVII w. – Państwowe Wydawnictwo Naukowe: Warszawa, 1961
• Studia linguistica slavica baltica. Canuto–Olavo Falk (Knut–Olof Falk) sexagenario a collegis, amicis, discipulis oblata. – Lund, 1966
• Studijos apie Suvalkijos vandenvardžių tyrinėjimų santrauka. – (Lietuvių katalikų mokslų akademijos metraštis, VI): Roma, 1985

Šaltiniai

• Suvalkijos tyrinėtojas iš Lundo (lenk.)
• Knutas Olofas Falkas – didysis Lenkijos draugas Archyvuota kopija 2007-11-05 iš Wayback Machine projekto. (lenk.)

Literatūra apie profesorių O. Falką

• Zigmas Zinkevičius. Knutas Olofas Falkas. („Kalba ir mintis“. Sudarė B. Savukynas), Vilnius, 1980, psl. 197–199
• Gunnar Jacobsson. Professor Knut-Olof Falk’s sixtieth birthday. – Scando–Slavica, 1600–082X, Volume 12, Issue 1, 1966, psl. 173–174