Kleboniškis
Kitos reikšmės – Kleboniškis (reikšmės).
| Kleboniškis | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1959 m. | ||
  Kleboniškis |
||
| 54°57′11″š. pl. 23°56′49″r. ilg. / 54.953°š. pl. 23.947°r. ilg.Koordinatės: 54°57′11″š. pl. 23°56′49″r. ilg. / 54.953°š. pl. 23.947°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Kauno apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kauno miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Eigulių seniūnija | |
 Vikiteka |
Kleboniškis | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Plebaniszki, rus. Плебанишки | |
Kleboniškis – Kauno miesto dalis, esanti miesto šiaurinėje dalyje,[2] kairiajame Neries krante (9 km nuo žiočių). Ją supa Kleboniškio miškas, šiauriau teka Neris, miške teka upelis Žiobrikis. Vietiniai gyventojai dažnai vadina Kleboniškio miesteliu. Miestelio centras yra Kleboniškio g. ir Undinės g. sankryža, yra maisto produktų parduotuvė „Eglutė“, kiek toliau yra galutinė autobusų stotelė, Kleboniškio kapinės. Su kitomis miesto dalimis (Eiguliai, Senamiestis) galima susisiekti per mišką einančia Kleboniškio gatve, šalia gatvės yra nutiestas dviračių takas. Priešingame Neries krante stūkso Kleboniškio piliakalnis.
Etimologija redaguoti
Vietovardis siejamas su žodžiu „klebonas“ (pagrindinis parapijos kunigas). Tai patvirtina ir slaviški vietovardžio variantai, kuriuose pirmoji raidė yra ne K, bet P (plg., blrs. плябанія – „klebonija“). Gali būti, kad toks vardas vietovei suteiktas dėl to, kad ją kadaise valdė Vilniaus vyskupas. XX a. tarpukariu kaimas minimas kaip Kleboniškiai.
Istorija redaguoti
Smėlėtose Neries pakrantėse būta akmens amžiaus stovyklaviečių (randama titnago dirbinių).
Nuo XV a. pradžios visame panerio ruože nuo Pelenių iki Kleboniškio plytėjo Kauno parapijos valdos. Prie Kleboniškio palivarko buvo įsikūręs netaisyklingo plano kaimas (1782 m. ten gyveno 10 ūkininkų, buvo 8 valakai dirbamos žemės). Būta kelių karčiamų. Ties Kleboniškiu buvo stabdomi laivai, imamas muitas. Dvarą ir palivarką valdė Vilniaus vyskupas Žilinskas.[3]
XIX a. 2-ojoje pusėje Kleboniškio karčiamos vietoje ir visoje Neries kilpoje plačiai įsikūrė Kauno tvirtovės įgulos 28-osios pėstininkų divizijos stovykla (buvo karinis miestelis, šaudyklos, maldos namai). Per Nerį iki XX a. vidurio būta brastos, veikė keltas į Lentainius.[4]
1929 m. Kleboniškyje pastatyta didelė Kauno vandentiekio stotis,[5] tarpukariu tiekusi vandenį Kauno miestui.
1959 m. rugsėjo 30 d. Kleboniškis prijungtas prie Kauno miesto, tuo metu buvo vasarvietė. 1964 m. piečiau gyvenvietės nutiestas Kleboniškio tiltas, užtikrinęs judėjimą iš Vilniaus į Klaipėdą aplenkiant Kauną.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1919–1931 m. | Turžėnų valsčius | Kauno apskritis |
| ????–1959 m. | Karmėlavos apylinkė | Kauno rajonas |
| 1959–1995 m. | Lenino rajonas | Kauno miestas |
| 1995–2000 m. | — | Kauno miesto savivaldybė |
| 2000– | Eigulių seniūnija | |
Gyventojai redaguoti
 | |||
| 1902 m.[6] | 1923 m.sur.[7] | ||
|---|---|---|---|
| 216 | 274 | ||
| |||
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Jāņa sēta Map Publishers Ltd (2003). „Lietuvos autokelių atlasas, 1 : 200 000“ (Map). – Ryga. pp. 91–92. (atlaso žemėlapiuose teritorijų ribos pateiktos pagal VĮ „Registrų centras“ 2003-07-01 duomenis)
- ↑ Petras Kežinaitis. Aplink Kauną. – Vilnius, Mintis, 1966. // psl. 50.
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Neris. 2007 metų ekspedicija. Ketvirta knyga. Vilnius: Mintis, 2014.
- ↑ Kaunas. Turistui apie miestą. - Aut. J. Daunienė, A. Gulbinskienė, V. Kugevičius, A. Semaška. – Vilnius, „Mintis“, 1977. // psl. 79
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- Kleboniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 160 psl.
- Kleboniškiai. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 311 psl.