Klaipėdos vokiečių teatras

Klaipėdos vokiečių teatras – teatras, veikęs Klaipėdoje XVIII a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje.

Istorija

1785 m. įkurtas Klaipėdos miesto dramos teatras (vok. Stadtisches Schauspielhaus) buvo vadinamas Komedijų namu (Komödienhaus), vėliau oficialiai pavadintas Vokiečių operos ir dramos artistų draugija (Deutsche Opern und Schauspieler Gesellschaft). Trupėje buvo apie 40 artistų. Savo struktūra, darbo sistema, meniniu lygiu teatras buvo panašus į kitus Vokietijos provincijos teatrus.

XIX a. pradžioje trupės antrepreneriu tapus J. H. Hekertui, dirigentu – K. Eisrichui teatro veikla suaktyvėjo. 1805 m. sausio 25 d. įvyko A. fon Kocebu dramos „Kryžiuočiai“ premjera. Buvo statomi dramos veikalai (V. Šekspyro „Hamletas“, F. Šilerio „Klasta ir meilė“, „Mesinos nuotaka“, „Vilius Telis“, „Orleano mergelė“), nuo 1820 m. – muzikiniai kūriniai (V. A. Mocarto „Tito gailestingumas“, „Pagrobimas iš seralio“, Dž. Rosinio „Tankredas“, A. M. Bertono „Alina“, „Golkondo karalienė“, Dž. Paisielo „Gražioji malūnininkė“), rengiami vokalinės ir instrumentinės muzikos koncertai.

Nuo 1813 m. Klaipėdos vokiečių teatras buvo vadinamas Dramos teatru (Schauspielhaus), vėliau vėl iki 1939 m. vadintas Klaipėdos miesto dramos teatru. Teatro pastatas sudegė per 1854 m. didįjį Klaipėdos gaisrą. 1857 m. atstatytas, Klaipėdos vokiečių teatras vėl tapo svarbiu miesto kultūrinio gyvenimo židiniu, buvo statomos operos, operetės, dramos, rengiami simfoniniai ir kameriniai koncertai.

Klaipėdos vokiečių teatras gastroliavo Klaipėdos krašte, Vilniuje – 1820–1921 m., 1823 m., 1824–1825 m., Kaune – 1930 m.

Nuo 1826 m. Klaipėdos vokiečių teatrą materialiai rėmė vokiečių kultūros organizacija „Concordia“, nuo 1919 m. buvo išlaikomas Vokietijos lėšomis, teatrą rėmė ir 1927 m. Miunchene įsteigta Klaipėdos teatro bičiulių draugija.

Klaipėdos vokiečių teatras Klaipėdos krašte skleidė teatrinę kultūrą, bet kartu prisidėjo prie krašto germanizavimo. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos Klaipėdos vokiečių teatras tęsė savo veiklą, bet nuolatinės trupės neturėjo. Vaidino iš Vokietijos atvykę aktoriai, gastroliuojantys kolektyvai. 1924 m. buvo pastatyta P. Maskanio Kaimietiška garbė ir R. Leonkavalio „Pajacai“.

Ketvirtame dešimtmetyje Klaipėdos vokiečių teatro veiklai sumenkus jo patalpomis Klaipėdos miesto valdyba leido naudotis „Aukuro“ draugijai, kuri 1934 m. atgaivino Klaipėdos lietuvių operą.

Literatūra

• Jonas Tatoris. Senoji Klaipėda: Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 m. Vilnius, 1994 m.,
• Daiva Kšanienė. Muzika Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis), Klaipėda, 2003 m.