Klaipėdos klausimas

Klaipėdos klausimas, ar „Klaipėdos problema“ – tarpukario (1919-1939) tarptautinių santykių ir tarptautinės diplomatijos problema, susijusi su Klaipėdos krašto valstybinės priklausomybės nustatymu ir įtvirtinimu.

Vokietijos kariuomenė Klaipėdos uoste. 1939 m. kovo mėn.

„Klaipėdos klausimas“ kaip tarptautinių santykių bei tarptautinės teisės problema iškilo po I Pasaulinio karo, kada pagal 1919 m. gegužės 28 d. pasirašytą Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai paverstas Antantės kondominiumu, pavedant jį administruoti Prancūzijai.

Versalio taikos sutartis, atskirdama Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, paliko jo ateities klausimą neišspręstą. Ambasadorių konferencija 1922 m. spalio mėn. sudarė specialią komisiją, vadovaujamą Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos departamento direktoriaus J. Laroche. Ši komisija turėjo paruošti Klaipėdos krašto konvenciją ir nuspręsti, kas turi valdyti kraštą ir uostą. Laroche komisija ėmė ruošti konvenciją, kuri numatė penkiolikai metų įvesti „laisvosios valstybės“ statusą.

Užsitikrinusi užkulisinę Vokietijos bei Sovietų Sąjungos paramą, Lietuva 1923 m. sausio mėnesį Klaipėdos krašte inscenizavo sukilimą. 1923 m. sausio 15 d. civiliais persirengę Lietuvos kareiviai ir šauliai užėmė Klaipėdą (žr. Klaipėdos sukilimas). Prancūzija ir Anglija įteikė Lietuvai kolektyvinę protesto notą, bet sutiko tartis. 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija priimdama fait accompli nutarė suvereno teises į Klaipėdos kraštą perduoti Lietuvai nuo tada, kai bus parengta Klaipėdos konvencija. T.y., iki to laiko suverenitetas Lietuvai buvo pripažįstamas tik de facto. Konvencijos rengimas Ambasadorių konferencijoje strigo, nes Lietuva nenorėjo sutikti pirmiausia su tarptautiniu Klaipėdos uosto valdymu. Išryškėjus pozicijų nesutaikomumui 1923 m. pabaigoje ginčas dėl Klaipėdos konvencijos buvo perkeltas į Tautų Sąjungos Tarybą.

Tautų Sąjungos Taryba sudarė naują komisiją Klaipėdos konvencijai rengti, susidedančią iš mažųjų valstybių atstovų ir pirmininkaujamą amerikiečio N. Davies'o. Ši komisija pasiūlė Klaipėdos konvencijos variantą, kuris buvo priimtinas Lietuvos Respublikos vyriausybei. 1924 m. kovo 14 d. Klaipėdos krašto konvenciją Tautų Sąjungos Taryba vienbalsiai priėmė. 1924 m. gegužės 8 d. konvenciją pasirašė Ambasadorių konferencijos, o gegužės 17 d. Lietuvos atstovai.

Klaipėdos krašto konvencija tapo tarptautinės teisės dalimi. Pagal ją Klaipėdos kraštas gavo autonominį statusą Lietuvos Respublikos sudėtyje. Klaipėdos konvenciją sudarė 4 dalys: pati konvencija ir trys priedai: Klaipėdos krašto statutas, Klaipėdos uosto valdymui skirtas priedas, tranzito klausimams skirtas priedas. Konvencija įteisino autonominių Klaipėdos krašto valdymo institucijų sistemą: Seimelį, krašto direktoriją ir ūkio tarybą. Šių autonominių organų veiklą turėjo prižiūrėti LR prezidento skiriamas krašto gubernatorius, kuris savo ruožtu skirdavo krašto direktorijos pirmininką. Lietuvių ir vokiečių kalbos pripažintos oficialiomis krašto kalbomis.

Taip pat skaitykite

• Klaipėdos konvencija
• Klaipėdos kraštas
• Klaipėdos sukilimas

Literatūra

• Žalys V. Ringen um Identität. Warum Litauen zwischen 1923 und 1939 im Memelgebiet keinen Erfolg hatte / Kova dėl identiteto. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m. Lüneburg: Verlag Nordostdeutsches Kulturwerk, 1993
• Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda, 1932 (fotografuotinis leidimas-1989 m.)

Nuorodos

• Klaipėdos klausimas Švedijos diplomatijoje (dokumentai) Archyvuota kopija 2006-07-03 iš Wayback Machine projekto.