Kirkučių apylinkė
55°11′š. pl. 26°19′r. ilg. / 55.19°š. pl. 26.32°r. ilg.
![]() | ||
Centras | Kirkučiai (1950–1954?) Stanislavavas (1959?–1963) | |
TSRS topografija | ||
Valsčiaus apylinkė | ||
Valsčius | Mielagėnų valsčius (1940–1947) Ceikinių valsčius (1947–1950) | |
Apskritis | Švenčionių apskritis | |
Rajono apylinkė | ||
Rajonas | Švenčionių rajonas (1950–1963) | |
Sritis | Vilniaus sritis | |
Dabartinė seniūnija | ||
Švenčionių seniūnija |
Kirkučių apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas rytų Lietuvoje.
Istorija
redaguotiApylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Ceikinių valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Švenčionių rajonui.[2] 1954 m. prijungta Stoniūnų apylinkė, dalis Gražulių apylinkės ir dalis Stuglių apylinkės, o dalis Kirkučių apylinkės prijungta prie Jurgeliškės apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Kirkučių apylinkė prijungta prie Švenčionių apylinkės.[3]
Apylinkės istorija | ||||
---|---|---|---|---|
Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
1954-05-25 (Išsamiau) |
„Liaudies draugystės“ kolūkis ir Cirkliškių tarybinio ūkio Stanislavovo skyrius [4] | |||
1959-02-01 (Išsamiau) |
36 | „Liaudies draugystės“ kolūkis, Cirkliškio tarybinio ūkio Stanislavovos skyrius [5] | 22 kaimai, 21 vienkiemis |
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 143
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 3
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 41–42
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 54–55
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 466