Vikipedija

Kiogen

Kiogen (jap. 狂言, pažodžiui "pamišę žodžiai" ar "laukinė kalba") - tradicinio Japonijos komiškojo teatro forma. Susikūręs greta No teatro ir atliekamas toje pačioje No scenoje (kiogenas buvo atliekamas per pertrauką tarp No aktų), kiogenas išlaikė glaudžius santykius su No iki pat šių dienų. Vis dėlto, jo turinys visiškai skiriasi nuo formalaus, simbolinio ir iškilmingo No teatro. Kiogen yra komiškas, o jo pagrindinis tikslas- prajuokinti žmogų.

Kiogen pasirodymas

Kiogen dažnai lyginamas su italų komiškąja commedia dell’arte, kuri susikūrė maždaug tuo pačiu metu (XIV a.). Be to, abiejų  teato formų veikėjai atitinka savo amplua.  Kiogen taip pat turi sąsajų su graikų satyra-  trumpais komiškais vaidinimais, atliekamais tarp tragedijų.

Trumpa istorija redaguoti

Kiogen kilo iš pasilinksminimo formos, kuri atkeliavo iš Kinijos į Japoniją VIII a. Japonijoje ši forma gavo sarugaku pavadinimą ir apėmė rimtą drama bei komediją. Vėliau, maždaug XIV a., šios formos atsiskyrė ir tapo No bei kiogenu.

Šis teatras padarė didžiulę įtaką vėlesniam kabuki teatro vystimuisi. Uždraudus senąjį storžieviškąjį kabuki,  XVII a. viduryje, vyriausybė leido sukurti naują jo formą- yarō-kabuki (vyrų kabuki) su salyga, jog bus atsisakyta senųjų jo nešvankybių bei bus remiamasi kiogen. 

No buvo oficialiai pramogų forma Edo laikotarpiu, todėl buvo remiama valstybės. Palaikymo iš vyriausybės bei aukštų pareigūnų sulaukė ir kiogen, kadangi buvo atliekamas kartu su No. Vis dėlto po Meidži restauracijos parama nutrūko ir abu teatrai patyrė nuosmūkį, nes japonai pradėjo domėtis labiau „moderniomis“ vakarietiškojo teatro formomis. Visgi 1879 metais buvęs JAV prezidentas Ulisas Grantas bei jo žmona, savo viešnagės Japonijoje metu, stebėjo šiuos tradicinius pasirodymus ir parodė jiems didžiulį susidomėjimą. Jie buvo pirmieji amerikiečiai pamatę kiogen bei No, o jų palankumas, kaip manoma, paskatino šio teatro atgimimą.

Modernioje, šių laikų Japonijoje, kiogen yra atliekamas atskirai arba kartu su No. Kai atliekamas kartu su No pasirodymu, kiogen gali būti trijų rūšių: atskiras (komiškasis) kiogen, atliekamas tarp dviejų No aktų bei vadinamas honkyōgen  (本狂言, tikrasis kiogen); kaip (ne komiška) scena No vaidinime, žinoma kaip aikyōgen (間狂言, tarp kiogen, kiogen intervalas), arba kaip betsukyōgen (別狂言, specialusis kiogen).

Aikiogene, dažniausia pagrindinis No aktorius (shite) palieka sceną, o jį pakeičia kiogen aktorius  (狂言方,  kyōgen-kata), kuris paaiškina veiksmą (kad būtų lengviau žiūrovams), nors kitos atlikimo formos taip pat galimos - iš pradžių vyksta aikiogen arba kiogen aktorius sąveikauja su No aktoriais. Kaip No dalis, aikiogen yra ne komiškas - jo maniera (judesiai bei kalbėjimio būdas) ir kostiumai yra rimti ir dramatiški. Vis dėlto aktorius būna apsirengęs kiogen kostiumą ir naudoja kiogen stiliaus kalbą- paprastesnę, mažiau archaišką kalbą,  kuri yra lengviau suprantamą klausytojui. Visgi kostiumas, nors ir kiogen stiliaus, yra labiau elegantiškas ir mažiau žaismingas. Prieš ir po aikiogen, aktoriai laukia savo vietose, tilto gale (hashigakari), kuris yra geta scenos.

Kiogen tradicijos dažniausia išlaikomos šeimų grupių. Labiausiai pasižymi Izumi mokykla ir Okura mokykla.

Kiogen elementai redaguoti

Kiogen pasirodymai yra visada trumpi- apie 10 minučių, tradiciškai atliekami tarp No teatro veiksmų. Pasirodyme dažniausia vyrauja 2-3 veikėjai, kurie yra labai stereotipiški. Dažiausia esantys tai: Tarō kaja (太郎冠者, pagrindinis tarnas), Jirō kaja (次郎冠者, antrasis tarnas) bei šeimininkas/valdovas (主人, shujin).

Veiksmai ir dialogai yra labai perdėti, kad būtų lengva suprasti bet kokiam žiūrovui. Juose daug satyros ir grubiai atliekamų, niekam tikusių veiksmų. Kai kurie vaidinimai yra tikrų šintoistinių ir budistinių ritualų parodijos; kiti trumpesnės, gyvybingesnės, supaprastintos No vaidinimų versijos, o taip pat liaudies pasakos.

Kaip No ir kabuki, visi kiogen aktoriai, net ir tie, kurie vaidina moteris, yra vyrai. Moterų vaidmenis žymi konkreti aprangos dalis, binankazura (美男葛) – ilga balta juosta, apsukta aplink galvą, kurios galai kabo kūno priekyje ir yra sukišti į diržą kaip simbolinės kasos. Abiejose galvos pusėse, ties vieta,  kurioje juosta keičiasi iš apvyniotos aplink galvą į kabančią žemyn, ji styro kaip du maži ragučiai.

Aktoriai taip pat vaidina vaidmenis, neprikausomai nuo savo amžiaus. Senas žmogus gali būti Tarō kaja, o jaunas- šeimininku.

Kostiumai redaguoti

Vaidinimuose dažniausiai dėvimi Edo periodo rūbai (kamishimo). Didelis dėmesys skiriamas kelnėms, kuo jos ilgesnės, tuo aukštesnį rangą užima žmogus vaidinime. Kitaip nei No teatre,  kaukės čia nedėvimos, nebent vaidinamas gyvūnas - Tanuki meškėnas ar Kitsune lapė. Kaukė taip pat dėvima, kai vaidinamas dievas. Ir kaukės, ir rūbai savo charakteristika yra daug paprastesni nei No. Pagrindinis Kiogen teatre naudojamas įrankis- vėduoklė. Ji gali simbolizuoti bet ką, nuo sakės taurelės iki durų.

Kalba redaguoti

Kiogen kalba priklauso nuo periodo, tačiau didžioji dalis klasikinio repertuaro yra ankstyvąja moderniąja japonų kalba. Ji yra lengvai suprantama šiuolaikiniams japonų kalbėtojams, tačiau skamba archaiškai. Dažniausiai šneka oficialia, pagarbia kalba - keigo. Beveik visur naudojama gozaru (ござる), o ne masu  (ます) forma, kuri dabar naudojama. Pavyzdžiui, kai Tarō kaja priema komandą iš šeimininko, jis dažnai atsako kashikomatte-gozaru (畏まってござる, „Taip pone!“),  kai šiuolaikine kalba būtų atsakęs kashikomarimashita (畏まりました). Vis dėlto, kai kurie žodžiai ir niuansai gali būti nesuprantami šiuolaikiniam klausytojui. Tačiau tai yra kontrastas No teatrui, kurio kalba daug sudėtingesnė, o didžioji dalis kalbos paprastam klausytojui nesuprantama. Eilutėms būdinga ritmika, dainingas balsas ir apskritai kalbama garsiai.

Judesiai redaguoti

Kaip ir No teatre bei daugumoje kovos menų (kendo, aikido) vaikštoma suriashi (摺り足), slidinėjant ir vengiant žingsnių ant lengvai virpančios No scenos. Vaikštant, kūnas būna išlaikomas tame pačiame aukštyje.

Kaip No, taip ir kiogen vaidinimuose labai svarbus žvilgsnio kampas -  žiūrima plačiu žvilgsniu bei vegima akis nuleisti arba pakelti (tai sukeltų nuožmią arba liūdną atmosferą, o to yra vengiama). Kalbėdami veikėjai žiūri vienas į kitą, tačiau atsigręžia į auditoriją,  kai kalbama ilga kalba.

Rankos bei kojos laikomos šiek tiek sulenktos. Vykstant veiksmui, rakos laikomos ant šlaunų, suspaustais pirštais, o klaupiantis slenka žemyn ligi kelių.

Muzika redaguoti

Kiogeno pasirodymuose dažnai girdima fleitos, gongo ar  būgnų muzika ir garsai, tačiau esmė išlieka dialogas ir veiksmas, o ne šokis ar muzika.

Erdvė redaguoti

Kiogen paprastai atliekamas No scenoje, nes scena yra svarbi vaidinimo dalis (erdvė, reakcija į trepsėjimą ir virpesius, slidimo lengvumas). Visgi vaidinimas gali būti atliekamas bet kokioje erdvėje (ypač mėgėjų ar jaunųjų aktorių), tačiau jei galimybės leidžia, No grindinys visada bus įrengtas.

Komai redaguoti

Kiogen teatre dažnai galima pamatyti trumpus šokio pasirodymus, vadinamus komai (小舞, mažas šokis). Šie tradiciniai šokiai yra dramatiški ir atliekami su giedojimo akompanimentu, įvairiomis temomis. Judesiai iš esmės panašūs į No šokius. Dažnai dainų ir giesmių žodžiai būna archaiški, todėl šiuolaikinis klausytojas dažniausia supras ne viską.

Kiogen šiandien redaguoti

Šiais laikais kiogen yra atliekamas ir reguliariai praktikuojamas ir didžiuosiuose miestuose (ypač Tokijas ir Osaka), ir visoje likusioje šalyje. Jį taip pat galima išvysti per kultūrines televizijos programas. Be pasirodymo kartu su No, kiogen atliekamas ir atskirai, dažniausia nuo trijų iki penkių trumpų vaidinimų.

Nauji kiogen vaidinimai yra kuriami reguliariai, tačiau tik keli iš jų patenka į repertuarą. Ypač reikšminga yra Susugigawa (濯ぎ川, Nuplaunanti upė), parašyta ir režisuota Tetsudži Takeči 1953 metais. Paremtas viduramžių Prancuzijos komedija, šis vaidinimas tapo pirmuoju nauju kiogen pasirodymu, kuris pateko į tradicinį repertuarą, per visą amžių. Retais atvejais atliekamas dvikalbis kiogen arba kiogen junginys su vakarietiško teatro formomis. Ankstyvas to pavyzdys yra grupė Mei-no-kai, kuri susideda iš kiogen, No ir šingeki aktorių. Jie vaidino kūrinį „Beketui belaukiant Godoto“ 1973 metais, o pačiame pasirodyme labiausiai pasižymėjo kiogen vaidyba.  Žymus pavyzdys yra ir Noho teatro grupė, įsikūrusi Kiote bei valdoma amerikiečio Jonah Salzo ir pagrindinio aktoriaus Akiros Šigejamos. Ši grupė vaidino dvikalbę Susugigawą (japonų-anglų kalba), pavadintą „ Žmonai pavaldus vyras“, taip pat Samuelio Beketo kūrinius, iš kurių žymesnis yra mimikos „Pasirodymas be žodžių I“, atliktas kiogen aktoriaus japoniškuoju teatriniu stiliumi (pirmą kartą 1981 metais). Pastarasis pasižymi kiogen judesiais ir japoniškos kultūros adaptacijomis- pavyzdžiui, bevardis veikėjas mąsto apie savižudybę, laikydamas žirkles ne prie kaklo, o prie pilvo, lyg norėdamas atlikti sepuku. Neįprasta tai, jog Beketo adaptacijos būna griežtai valdomos jo paties, o ši, tiesiog gavo pritarimą ir leidimą.

Ryškus ir vaizdingas tarimas kiogen teatre naudojamas ir kitose medijose. Kiogen aktoriai labai dažnai dirba įgarsintojais. Pavyzdžiui, Kodžio Jamamuros animacinis filmas „Kaimo daktaras“ (カフカ 田舎医者, Kafuka: Inaka Isha), sukurtas remiantis Franco Kafkos „Kaimo daktaru“, yra įgarsintas Šigejamos šeimos  aktorių.

Kaip ir No, taip ir su kiogen, daugelis japonų yra susipažinę tik mokykloje ar per specialius televizinius pasirodymus. Dažniausiai vadovėliuose matomas spektaklis yra Busu (附子, Skanūs nuodai),  kuriame valdovas savo tarnams Tarō kajai ir Jirō kajai patiki šiek tiek cukraus, bet neleidžia jo suvalgyti, nes šis užnuodytas.  Žinoma naturalu, jog tarnai cukrų suvalgo. Dauguma profesionalių kiogen aktorių gimsta žymioje kiogen šeimoje ir jau nuo mažų dienų mokosi vaidinti. Tačiau kiti, kurie negimsta šeimoje, dažniausia pradeda praktikuotis vidurinėje mokykloje ar net universitete. Ne taip kaip No aktoriai, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra jaunesnių aktorių mokymas, kiogen aktoriai užsidirba vaidindami scenoje ( nors dažniausia turi keletą darbo vietų) ir išlaiko aktyvų vaidinimų grafiką. Be to, dėl riboto repertuaro (kadangi dauguma vaidinimų tampa per seni, o naujų atsiranda neperdaugiausia), bet dažno vaidinimo, profesionalūs aktoriai dažniausia būna susipažinę su visomis rolėmis visuose vaidinimuose, kurie priklauso tos šeimos repertuarui, todėl jiems reguliariai tenka vaidinti bet kurį vaidmenį.

Nors egzistuoja dauguma kiogen šeimų, šiuo metu dvi pirmaujančios yra: Nomura 野村 šeima Tokijuje (tradiciškai Edo regione) ir Šigejama 茂山 šeima Kiote (tradiciškai Kamigatos regione), kuri priklauso Okura mokyklai. Abi jos dažnai matomos televizijoje bei žiniose ir keliauja į kitas šalis, kur atlieka pasirodymus ir populiarina šią japonišką teatro formą. Šios šeimos taip pat stengiasi modernizuoti kiogen.

Užsienio aktoriai redaguoti

Pokario periode, užsieniečiai dalyvaudavo kiogen pasirodymuose kaip aktoriai mėgėjai. Įsidėmėtinas ankstyvas pavyzdys yra 1956 metų, mokslininko ir vertėjo Donaldo Keene pasirodymas spektaklyje Chidori (千鳥, Sėjikas),  kartu su Tetsudži Takeči. Šiame vaidinime Donaldas atliko sakės parduotuvėlės savininko vaidmenį prieš auditoriją, kurioje buvo tokie žymūs autoriai kaip Tanizakis, Jasunaris Kavabata ir Jukio Mišima. Tai netgi minima jo ese serijoje „Mano gyvenimo 20-ajame amžiuje kronikos“, ir davė įkvėpimo jo naujos antologijos pavadinimui - „Mėlynakis Tarō kaja: Donaldo Keene antologija“. Šiandien užsieniečiai (gyvenantys Japonijoje ir turintys ganėtinai gerą japonų kalbos supratimą) turi galimybę ir sugeba vaidinti kartu su mėgėjiškomis kiogen trupėmis. Be to, nuo 1985 metų, vyksta intensyvi vasaros programa (seniau 6 savaitės, šiuo metu 3 savaitės) su kiogen teatru Kioto Meno Centre. Joje moko Akira Šigejama (iš Šigejamų šeimos) ir kiti žymūs kiogen aktoriai, o šios stovyklos organizatorius - Japonijos teatro mokslininkas Jonah Salzas.

Medijose redaguoti

Kiogen yra pagrindinė japoniško mangos komikso xxxHolic idėja, ir net to paties pavadinimo anime filmuko, antros serijos pavadinimas.

Vaidinimai redaguoti

Klasikiniame repertuare yra keli šimtai vaidinimų (net 180 vaidinimų Okuros mokykloje), tačiau dauguma iš jų yra retai kada vaidinami, nes dauguma žiūrovų visiškai nesuprastu juokelių, esančių vaidinime, arba laikytų juos žeidžiančiais, kaip pavyzdžiui, šaipymasis iš aklo pinigų skolintojo.

Dėl savo glaustumo ir parastumo, pradedantieji dažniausia mokosi ir atlieka tokius kūrinius kaip Shibiri (痿痢, „Mėšlungis“, „Smeigtukai ir adatėlės“), 舟船 („Valtis“),  Tsukushi (土筆, „Asiūklis“), Iroha (以呂波) ir Kuchimane (口真似, „Mimika“). Kuchimane atliekama ypač dažnai. Jau anksčiau minėtas, vadovėliuose aprašomas Busu (附子, „Skanūs nuodai“),  taip pat nėra sudėtingas, todėl irgi dažnai atliekamas.

Žymus kiogen vaidinimas yra Bakuchi Juo („Lošėjas“), apie pragaro valdovą, žaidžiantį kauliukais su žiūrovais, taip pat Niwatori Muko („ Gaidys žentas“) apie šelmišką mokytoją, kuris įtikino savo mokinį, jog šis elgtusi kaip gaidys, kai pirmą kartą apsilanko savo žmonos tėvų namuose.

Labai žymus vaidinimas yra ir Kakiyamabushi (柿山伏, „Persimono kalno atsiskyrėlis“), apie asketišką kunigą kalnuose, kuris badauja. Dėja, kunigas neištveria ir valgo persimonus nuo medžio, kuris priklauso fermeriui. Fermeris pagauna kunigą bevagiant jo persimonus, pradeda šaipytis ir priverčia jį vaidinti karvę, beždžionę ir didelį paukštį. Tai priveda prie to, jog kunigas iškrenta iš medžio. Kerštaudamas, šventasis tėvas pradeda giedoti ir iškviečia antgamtines jėgas. Dėl to fermeris vaidinimo pabaigoje atsisako padėti išgyti kunigui ir jį slaugyti.

Kadangi dažniausia pagrindiniai veikėjai yra tarnai ir jų šeimininkas, jų santykiai taip pat yra populiari tema spektakliams. Šia temą galima paminėti Kuriyaki („Kepti kaštonai“), apie tarną,  kuris suvalgo visus savo šeimininko keptus kaštonus ir dėl to teisinasi, išmąstydamas įvairias priežastis. Kuji Zainin („Loterijos nusidėjelis“) - apie šeimininko ir tarno konfliktą per festivalį Kiote.

Šaltiniai redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kiogen&oldid=7115709"