Kinijos–Šiaurės Korėjos santykiai

Kinija (žalia) ir Šiaurės Korėja (oranžinė) pasaulio žemėlapyje.

Kinijos–Šiaurės Korėjos santykiai – yra dvišaliai ryšiai tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Šiaurės Korėjos. Abi šalys viena kitą pripažino 1949 m. spalio 10 d. Kinijos ambasada yra įsikūrusi Pchenjane, o Šiaurės Korėjos – Pekine.

IstorijaKeisti

Kinija kariavo Šiaurės Korėjos pusėje 1950–1953 m. vykusiame Korėjos kare. Paskutiniai Kinijos kareiviai Šiaurės Korėją paliko 1958 m., pradėjus kilti abipusiam nepasitikėjimui po Kim Ir Seno vykdytos valdžios konsolidacijos, pašalinusios su Kinija artimus ryšius palaikiusius aukšto rango pareigūnus. Tuo metu prastėjant Kinijos ir Sovietų Sąjungos santykiams, Šiaurės Korėja išlaikė ryšius su abiem pusėm ir neretai panaudodavo priešpriešą savo naudai. Su Kinija 1961 m. buvo pasirašyta Draugystės, bendradarbiavimo bei abipusės pagalbos sutartis, deklaravusi stiprius dvišalius santykius ir užtikrinusi materialią Kinijos paramą Šiaurės Korėjai viso Šaltojo karo metu.[1]

Šaltojo karo pabaiga, ekonominės reformos Kinijoje ir Kim Ir Seno mirtis padidino perskyrą dvišaliuose santykiuose. Nepaisant to, Kinija yra viena pagrindinių Šiaurės Korėjos sajungininkų. Nors Kinija nepritaria Šiaurės Korėjos vykdomai branduolinei programai ir palaikė tarptautinę sankcijų iniciatyvą, ji pasisako už režimo Šiaurės Korėjoje stabilumą, remia šalį humanitarine pagalba ir išlieka didžiausia Šiaurės Korėjos ekonomine partnere.[2]

Aukščiausio lygio susitikimaiKeisti

 
Kim Ir Seno vizitas į Pekiną 1958 m. Nuotraukoje su Kinijos premjeru Džou Enlai.
 
Dvišalės bendradarbiavimo sutarties pasirašymas tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos 1961 m.

Lentelėje pateikiami aukščiausio lygio susitikimai tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos, kurių metu susitiko tuometiniai abiejų pusių lyderiai.[3]

Kinijos lyderis Vizito data ir kryptis
⟵ – į Kiniją
⟶ – į Šiaurės Korėją
Šiaurės Korėjos lyderis
 
Mao Dzedongas
(1893–1976)

1953–11–10 – 1953–11–27
 
Kim Ir Senas
(1912–1994)

1954–09–28 – 1954–10–05

1958–11–21 – 1958–11–28

1959–09–25 – 1959–10–03

1961–07–10 – 1961–07–15

1975–04–18 – 1975–04–26
 
Deng Siaopingas
(1904–1997)

1978–09–08 – 1978–09–13

1982–04–26 – 1982–04–30

1983–06–02 – 1983–06–12

1984–11–26 – 1984–11–28

1989–11–05 – 1989–11–07
 
Dziang Dzeminas
(1926–)

1990–03–14 – 1990–03–16

1991–10–04 – 1991–10–13

2000–05–29 – 2000–05–31
 
Kim Čen Iras
(1941–2011)

2001–01–15 – 2001–01–20

2001–09–03 – 2001–09–05
 
Hu Dzintao
(1942–)

2004–04–19 – 2004–04–21

2005–10–28 – 2005–10–30

2006–01–10 – 2006–01–18

2010–02–23

2010–05–03 – 2010–05–07

2010–08–26 – 2010–08–30

2011–05–20 – 2011–05–26
 
Si Dzinpingas
(1953–)

2018–03–25 – 2018–03–28
 
Kim Džongunas
(1984–)

2018–05–07 – 2018–05–08

2018–06–19 – 2018–06–20

2019–01–07 – 2019–01–10

2019–06–20 – 2019–06–21

ŠaltiniaiKeisti

  1. Carla P. Freeman. China and North Korea: Strategic and Policy Perspectives from a Changing China. Springer, 2015, Chapter I
  2. The China–North Korea Relationship, Council on Foreign Relations, June 25, 2019
  3. Dataset: China-North Korea High Level Visits Since 1953, Beyond Parallel