Kinų mitologija

Kinų mitologija – Kinijos civilizacijoje paplitusi mitologinių vaizdinių visuma, sudaranti dalinai vieningą sistemą. Skirtingai nuo graikų ar indų mitologijos, kur dauguma mitų sujungti į vieningą visumą ir susiformavo turtingi epai, Kinijoje šis procesas neįvyko. Mitologija liko gana fragmentiška, atskiri mitai dažnai prieštarauja tarpusavyje.


Pasaulio civilizacija: Kinijos civilizacija (Zhongguo)
Istorija
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Teatras, Literatūra
Religija ir Filosofija:
Mitologija, Konfucianizmas, Daoizmas, Budizmas
Raštas, Mokslas, Kalendorius

Mitologijos raida ir šaltiniai redaguoti

Kinų mitologijos pradžia neabejotinai buvo dar priešistoriniai laikai, tačiau apie tai randama labai nedaug žinių. Pirmieji istoriniai įrašai yra iš II tūkst. pr. m. e. Kadangi kinų mitologija vystėsi tūkstančius metų, per šį ilgą laikotarpį ji nuolat kito, transformavosi, todėl galima kalbėti apie keletą tarpusavyje susijusių Kinijos mitologinių sluoksnių.

Ikiimperinis laikotarpis redaguoti

Svarbiausios Kinijos valstybės prieš imperijos sukūrimą

Ikiimperiniu laikotarpiu kinų mitologijai būdinga geografinė įvairovė. Kiekviena vietos bendruomenė išvystydavo savą mitų aibę, pasakodavo legendas apie savo ir pasaulio kilmę, stebuklingas gamtos jėgas sau gerai žinomuose objektuose (kalnuose, upėse). Neretai šioms jėgoms buvo priskiriami zoomorfiniai bruožai, kildinami iš genčių totemų. Ilgainiui, sukūrus valstybes, šie bendruomenių mitai būdavo suvienijami į atskiras valstybines mitologines sistemas. Šios brandžios mitologinės sistemos baigė formuotis Rytų Džou dinastijoje, kuomet Kiniją sudarė stiprios tarpusavyje kovojančios valstybės: Či, Ču, Jan, Vei, Džao, Čin, Šu ir kitos.

Kiekviena mitologinė sistema turėjo savo kultūrinius didvyrius, legendinius valdovus, dievus – reiškinių globėjus ir chtoniškąsias pabaisas. Pvz., Či karalystėje buvo paplitę mitai apie šaulį Yi, dešimt saulių ir didžiąją sausrą. Šu karalystėje išlaikyti valdovų sekos mitai, šilkaverpystės ciklai. Vidurio karalystėje buvo paplitę mitai apie Geltonąjį Imperatorių bei dievą Šenongą, taip pat apie aukščiausią dievybę Šangdi.

Apie šio laikotarpio atskiras mitologines sistemas daugiausia žinių suteikia senieji raštai. Vienas iš nuodugniausių yra Kalnų ir jūrų knyga (山海經 Shānhǎi Jīng), savotiškas lokalių dievybių bei stebuklingų reiškinių, gyvenančių kalnuose, upėse ir jūrose, katalogas. Daug mitologinės informacijos suteikia Ču karalystės poezijos knyga Ču dainos (楚辭 chǔ cí), taip pat Dainų knyga (詩經 Shī Jīng) bei Istorijos knyga (書經 Shūjīng).

Suvienijimo laikotarpis redaguoti

Han dinastijos reljefuose aptinkama daug mitologinių siužetų

Jau Džou laikotarpiu vystėsi prielaidos atskirų mitologinių sistemų susivienijimui: atskiri mitai plisdavo į kitas šalis. III a. pr. m. e. sukūrus Kinijoje vieningą imperiją, šis procesas jau buvo remiamas politiškai, racionaliai atskirų etninių grupių mitus sujungiant į vientisą valstybinę mitologiją. Tai vyko per visą Han dinastiją, iki pat III a.

Šiuo laikotarpiu buvo suformuota legendinė pasaulio istorija ir mitai apie penkis imperatorius, nusistovėjo vieninga kosmologija. Tuo pat metu vyko ir kinų mitologijos demitizacijos procesas, kurį vykdė konfucianizmas, siekiantis racionalaus mitų paaiškinimo. Taip buvo prarasta daugybė senųjų liaudiškų mitų, mitologija virsdavo „istorija“, o zoomorfines būtybes keitė „istoriniai personažai“^[1].

Ši vieninga kinų mitologinė sistema geriausiai atsispindi han dinastijos literatūros ir dailės paminkluose. Vienas jų – I a. pr. m. e. Istoriko užrašai (史記 Shǐjì), Huainanzi (淮南子 Huáinánzǐ), taip pat tam tikroje vietovėje pasakojamas Tamsos epas (黑暗傳 Hēi Àn Zhuàn).

Vėlyvasis laikotarpis redaguoti

Vietinių dievybių pasirodymas

Vėlyvuoju laikotarpiu kinų mitologiją ypač veikė daoizmas, kuris pagrindu perėmė senąją mitologinę sistemą, tačiau įvedė daug naujų dievybių bei „nemirtingųjų“, kilusių iš paprastų liaudies tikėjimų, suvienydamas juos į vieningą panteoną. Labai didelę dalį vėlyvųjų dievybių sudarė tikri istoriniai personažai, dėl savo nuopelnų vėliau sudievinti ar tapę šventaisiais. Šiame panteone nuo XII a. svarbiausiu tapo Nefrito imperatorius, sutapatintas su Šangdi ir Geltonuoju imperatoriumi.

Svarbiausi vėlyvojo laikotarpio mitologiniai šaltiniai yra gausi kinų literatūra: romanai Fengshen Yanyi (封神演義 Fēngshén yǎnyì), Kelionė į Vakarus (西遊記 Xīyóujì), Baltosios gyvatės legenda (白蛇傳 Baishe zhuan), taip pat istorijų rinkiniai Apie ką nekalbėjo Konfucijus (子不語 Zǐbùyǔ), Keisti Liaodžai pasakojimai (聊齋誌異 Liáozhāi zhìyì). Apie keistas būtybes daug pasakojo literatūrinis žanras, vadintas Zhiguai (誌怪).

Dievybių klasifikacija redaguoti

Kinų mitologijoje aptinkamos įvairios dievybių rūšys:

Di (帝 Dì) ir Huang (皇 Huáng) – aukščiausios dievybės, dažniausiai kultūriniai herojai ir legendiniai valdovai. III a. pr. m. e. Pirmasis Kinijos imperatorius Čin Ši Huangas sukūrė dieviško imperatoriaus titulą, sujungdamas abu terminus;
Šen (神 shén) ir Gui (鬼) – plačiausia dievybių grupė. Kinų mitologijoje jai buvo priskiriamos pačios įvairiausios lokalios būtybės, globojusios atskiras vietoves ir dažniausiai turėjusios ypač keistą išvaizdą. Vėliau abu terminai, išlaikant tą pačią prasmę, sujungti į žodį guišen (神鬼);
Šian (仙 xiān) – dažniausiai verčiami kaip nemirtingieji, daoizme susiformavusi dievybių grupė. Tai – buvę žmonės, kurie dėl savo nuopelnų pasiekė nemirtingumo ir liko žemėje padėti žmonėms. Šiuolaikinėje kinų kalboje jos vadinamos šianren (仙人) ar shenšian (神仙);
Guai (怪 guài), Džing (精 jing) ir Jao (妖 yāo) – zoomorfinės ir antropomorfinės šmėklos, keistos dvasios, vaiduokliai ir demonai dažniausiai kenkiantys žmonėms, išsikristalizavę jau daoizmo įtakos laikotarpiu. Dažniausiai apie jų kilmę pasakojamos istorijos, kad jos – nesugebėję nemirtingumo pasiekti būtybės, pasmerktos klajoti po žemę. Šiuolaikinėje kinų kalboje joms įvardinti naudojami junginiai jaoguai (妖怪), jaodžing (妖精) ar guiguai (鬼怪);
Fo (佛) – teigiamos, globojančios Budizmo dievybės, susiję su Budizmo mitologija;
Ma (魔) – demonai, neigiamos budizmo dievybės, susiję su budizmo mitologija.

Mitologinė istorija redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Legendiniai valdovai (Kinija).

Daugiau ar mažiau vieninga mitinė Kinijos istorija nusistovėjo suvienijimo laikotarpiu.

Spėjama, kad iki Imperijos sukūrimo Vidurio lygumoje nebuvo nusistovėjusio kosmogoninio mito. Labiausiai paplitęs pasaulio sukūrimo mitas greičiausiai kilęs iš senosios Ču karalystės, pasakoja apie Pangu (盤古), kuris suskaldė kosminį kiaušinį ir taip pagimdė pasaulį.

Po to pasaulį valdė trys valdovai (三皇 Sānhuáng). Kinijos istorikai jau tada nesutarė, kurias dievybes įrašyti į šį sąrašą, bet tarp labiausiai minimų yra Suiženas (燧人 Suì rén), kuriam priskiriamas ugnies išradimas, Fusi (伏羲), kuriam priskiriamas trigramų išradimas, Niuva (女媧), kuri sukūrė žmones iš molio ir vėžlio kojomis parėmė dangaus skliautą, ir Šenongas (神農), dovanojęs žemdirbystę.

Po Šenongo valdė penki imperatoriai (五帝 Wǔdì). Pirmojo iš jų, Huangdi, įsitvirtinimas susijęs su didžiuliais mitologiniais karais. Pirmasis – Bančuan mūšis vyko tarp Šenongo ir Huangdi, ir po jo susiformavo huašia etninė grupė (hanių tiesioginiai protėviai), kiti mūšiai vyko su aplinkinėmis tautomis, tarp kurių svarbiausias – Džuolu mūšis su Čijou.

Dėl penkių imperatorių sąrašo nėra sutariama iki galo. Tarp jų yra dažniausiai minimi Huangdi (黄帝), Šaohao (少昊), Džuansiu (顓頊), Diku (嚳), Jao (堯), Šunas (舜). Jiems priskiriami įvairių kultūrinių dalykų (pvz., muzikos instrumentų) išradimai, jie žinomi kaip tobuli, teisingi valdovai. Iš jų buvo kildinamos svarbiausios Kinijos giminės.

Valdant Jao ir Šunui pasaulyje kilo didžiulis potvynis, prasidėjo didžiulės nelaimės. Potvynį sutramdyti buvo pasiųstas drakonas Gun (鯀), o jo darbą užbaigė jo sūnus Ju (禹), kuris tapo pirmosios Kinijos dinastijos – Šia įkūrėju. Ši dinastija laikoma pusiau mitologine, ir jos laikotarpis tapatinamas su archeologine Erlitou kultūra (II tūkst. pr. m. e. I pusė).

Pangu
Fusi ir Niuva
Šenongas
Huangdi
Džuansiu
Diku
Jao
Šunas

Mitologinė geografija redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Kinų kosmologija.

Ikiimperiniame laikotarpyje Vidurio lygumos gyventojai savo žinomą pasaulį įsivaizdavo pilną keistų pavidalų būtybių (神 shen), gyvenančių kalnuose, upėse, jūrose. Šių būtybių, retų augalų ir gyvūnų katalogas buvo surašytas Rytų Džou dinastijoje kaip Kalnų ir jūrų knyga. Aplink gerai žinomą pasaulį buvo įsivaizduojamos keistos šalys, kurių gyventojai pasižymėjo mitologiniais bruožais. Tikriausiai jau tada atsirado provaizdžiai apie Kunluno kalnus toli vakaruose, ir apie juose gyvenančią deivę Šivangmu.

Imperiniu laikotarpiu susiformavusi vieninga kiniška kosmologija pasaulį konstravo iš penkių dalių, t. y. įsivaizdavo jį kaip savotišką penkiadalį kryžių su centru, pietumis, rytais, šiaure ir vakarais. Kiekvienam kryžiaus elementų buvo paskirtas vienas iš penkių kosmologinių elementų (wuxing), spalva, metų laikas, gyvūnas-globėjas, imperatorius, jo padėjėjas bei įrankis^[2].

	Vakarai	Šiaurė	Centras	Pietūs	Rytai
Elementas	Metalas	Vanduo	Žemė	Ugnis	Medis
Spalva	Balta	Juoda	Geltona	Raudona	Mėlyna
Metų laikas	Ruduo	Žiema		Vasara	Pavasaris
Globėjas (四象)	Baltasis tigras (白虎)	Juodasis vėžlys (玄武)	(Geltonasis drakonas) (黃龍)	Raudonasis paukštis (朱雀)	Mėlynasis drakonas (青龍)
Imperatorius	Šaohao	Džuansiu	Huangdi	Jandi	Taihao
Padėjėjas	Žušou	Šiuanmingas	Houtu	Džužongas	Goumangas
Įrankis	Kampainis	Svarsčiai	Virvė	Svarstyklės	Skriestuvas
Kalnas (五嶽)	Hua kalnas	Beiheng kalnas	Song kalnas	Nanheng kalnas	Tai kalnas

Kiniškoje kosmologijoje žemė vaizduota kvadratinė, o dangus apvalus. Dangų rėmė milžiniško vėžlio kojos. Ši kosmologinė sistema atsispindi taip vadinamuose VLT formos veidrodžiuose, paplitusiuose Han dinastijoje. Tikėta, kad kvadratinę žemę supa keturios jūros (vadintos keturių pasaulio krypčių pavadinimais). Kiniškoje geomantijoje egzistuoja 12 pasaulio krypčių, kurios atitinka 12 kiniško zodiako ženklų.

Vėlyvuoju laikotarpiu kinų kosmologiją stipriai veikė Budizmo kosmologija: išplito Kunluno kalno reikšmė, ir šis kalnas įsivaizduotas kaip pasaulio centras, kuriame gyvena svarbiausi dievai ir deivės. Taip pat sukurtas įsivaizdavimas apie dangaus sluoksnius ir pragaro ratus.

Kinų astronomijoje dangaus skliauto ekliptika dalinta į 28 „stotis“, kurios (po septynias) priskirtos keturiems pasaulio globėjams.

Gamtos dievai redaguoti

Sihė, vežanti saulę per dangų

Čangė, kylanti į dangų

Ankstyvuoju laikotarpiu gamtos reiškiniais rūpindavosi lokalios upių ir kalnų dievybės, kurios siųsdavo lietų, sausrą, ligas, derlių ir pan. Vėliau formavosi universalūs, atskirus gamtos reiškinius globojantys dievai, kurių panteonas galutinai išsikristalizavo Han dinastijoje.

Saulės dievybė buvo Sihė (羲和 Xīhé), kuri turėjo dešimt vaikų – saulių (įsivaizduojamų kaip trikojai varnai), gyvenusių Rytų jūroje augančiame Fusango medyje. Ji lydėdavo savo vaikus per dangų drakonų traukiamame vežime. Ši legenda koreliavo su kinų astronomijoje populiaria dienų ir metų dekadų samprata. Svarbiausia lunarinė dievybė buvo Čangė (嫦娥 Cháng'é), kuri, pasak legendos, buvo Šaulio Yi žmona. Išgėrusi nemirtingumo vaistų, ji nuskrido į mėnulį ir tapo mėnulio deive. Mėnulis kinų mitologijoje buvo artimai tapatinamas su rupūžės ir kiškio įvaizdžiais.

Svarbiausias perkūnijos dievas buvo Leigongas (雷公 Leigong), vaizduojamas kaip pabaisa su iltimis, mėlynu veidu, snapu ir šikšnosparnio sparnais. Jis kūju muša būgną, sukeldamas griaustinį. Jo žmona yra Dianmu (電母), sukelianti žaibus stebuklingais veidrodžiais. Leigongui talkina vėjo dievas Feilianas (飛簾 fēilián) ar Fengbo, kuris sukelia vėją dideliais maišais. Kitos klimato dievybės buvo lietaus dievas Judzi (雨師 Yuzi), debesų dievas Juntongas. Vaivorykštė vaizduota kaip dvigalvis drakonas.

Gana turtinga ir kinų jūrinė mitologija. Teigiama, kad keturiose jūrose viešpatauja keturi drakonai Longvangai (龍王 Lóngwáng). Vėlesniais laikais jiems suteikti vardai, ir tikėta, kad Rytų jūros drakonas yra pats galingiausias. Upes, ypač Geltonąją upę, valdė upių dievas Hebo (河伯 Hébó), vandens dievybe buvo laikomas Gongongas.

Vėlyvoji liaudiškoji mitologija redaguoti

Apleista liaudies religijos šventykla KLR

Aštuoni nemirtingieji

Pagrindinis straipsnis – Kinų liaudies religija.

Daoistinės mitologijos viršūnėje stovi visa sudėtinga dangaus dievų hierarchija, sukonstruota valstybės valdininkų principu. Pačioje viršūnėje yra „Trys tyrieji“ (三清), žemiau jų – „Penki senieji“, tarp kurių nuo XII a. svarbiausias yra Nefrito imperatorius (玉皇 Yuhuang).

Liaudyje taip pat paplitęs tikėjimas į „nemirtinguosius“ (仙 xiān), t. y. žmones, pasiekusius nemirtingumo ir tapusius šventaisiais. Dažniausiai jų buvimo vieta yra rojus Rytų jūroje – Penglajus. Tarp jų patys garsiausi yra Aštuoni nemirtingieji (八仙 Bāxiān). Jie dažniausiai vaizduojami kartu ir atskiriami pagal jiems būdingus simbolius bei daiktus.

Didelė vėlyvojo laikotarpio dievybių grupė yra liaudiški dievai, globojantys atskiras gyvenimo sritis ir atnešantys laimę, kurių dauguma kildinami iš istorinių personažų: tai laiko dievas Erlangas (二郎), perkūnijos dievas Leigongas (雷公), karo dievas Guanju (關羽), klestėjimo dievas Caišenas (財神), egzaminų dievas Kuišingas (魁星), ilgo gyvenimo globėjas Šoušingas (寿星), laimės dievas Fušenas (福神), literatūros dievas Venčangas (文昌), jūrų deivė Macu (妈祖), virtuvės dievas Zaodžiunas (灶君), saugotojas nuo piktųjų dvasių Džongkui (鍾馗), jūros dievas Tamkungas (譚公), vaisingumo deivė Songzi (送子) ir kt.

Kaimuose yra garbinami vietiniai žemės dievai Tudigong (土地公), miestuose – miestų dievai Čenghuang (城隍)^[3].

Demonologija redaguoti

Kinų mitologijoje ypač išvystyta demonologija, ir yra daugybė mitinių būtybių, žvėrių ir pabaisų. Jas galima grupuoti į tam tikrus tipus. Pateikiama keletas didžiausių grupių.

Drakonai (龍 lóng) – sparnuota būtybė, artimai susijusi su vandeniu. Kaip jų porūšiai išskiriami vandens drakonai džiao (蛟 jiāo), besparniai drakonai či (螭 chī), dvigalviai drakonai-vaivorykštės hong (虹 hóng), sparnuotos gyvatės teng (螣 téng) ir kt.;
Mitiniai paukščiai – tarp jų žinomiausi feniksai (鳳凰 fenghuang), kurių patinai vadinami fengais, o patelės – huang. Taip pat pasitaiko paukščiai pengai (鵬 péng), nuodingieji paukščiai dženai (鴆 zhèn) ir kt.;
Kiniški vienaragiai (麒麟 qílín);
Liūtai sergėtojai (石獅 shíshī) – neturi rago;
Vienaragiai liūtai (年獸 niánshòu) – susiję su naujųjų metų ciklu;
Sparnuoti liūtai (貔貅 píxiū);
Drakonai-vėžliai (贔屭 bixi);
Ugnį ryjantys šunys (獬豸 xièzhì);
Sparnuoti arkliai (龍馬 lóngmǎ);
Klajojantys mirusieji, ėdantys gyvųjų dvasią (僵屍 jiāngshī);
Demonai (妖怪 yāoguài);
Lapių dvasios (狐狸精 húli jīng);