Ženevos konvencijos

Ženevos konvencijos – 1949 m. priimti tarptautinės humanitarinės teisės dokumentai (4 sutartys ir 3 papildomi protokolai), nustatantys tarptautinius teisinius humanitarinio elgesio su karo aukomis principus. Vienaskaitine forma Ženevos konvencija paprastai turimi omenyje 1949 metų susitarimai, dėl kurių buvo suderėta po Antrojo pasaulinio karo. Šių susitarimų dėka buvo atnaujintos trijų pirmųjų Ženevos konvencijų sąlygos ir pridėta ketvirtoji sutartis. Konvencijos straipsniai nustatė pagrindines paimtų į nelaisvę karinio konflikto metu žmonių teises. Taip pat buvo nustatyta sužeistųjų ir civilių karo ir aplink karo zoną apsauga. 1949 metų sutartys buvo pilnai arba su išlygomis ratifikuotos 194 šalių.

1864 metų sutartis, įtvirtinusi Pirmąją Ženevos konvenciją

Sunkūs Ženevos konvencijų pažeidimai laikomi karo nusikaltimais.

Turinys

Konvencijos

• Pirmoji Ženevos konvencija: „Dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo“ (priimta 1864 m., peržiūrėta 1906, 1929 ir 1949 m.);
• Antroji Ženevos konvencija: „Dėl sužeistųjų, sergančiųjų ir skęstančiųjų ginkluotųjų pajėgų narių jūroje padėties pagerinimo“ (priimta 1949 m., pakeitė 1907 m. Hagos konvenciją);
• Trečioji Ženevos konvencija: „Dėl elgesio su karo belaisviais“ (priimta 1929 m., peržiūrėta 1949 m.);
• Ketvirtoji Ženevos konvencija: „Dėl civilių apsaugos karo metu“ (priimta 1949 m., papildė 1899 ir 1907 m. Hagos konvencijų nuostatus).

Papildomi protokolai

1949 m. konvencijos buvo papildytos trimis protokolais:

• I protokolas (1977): „Dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos“;
• II protokolas (1977): „Dėl netarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos“;
• III protokolas (2005): „Dėl papildomos skiriamosios emblemos priėmimo“.