Ketų kalba
| Ketų kalba Остыганна ӄа’ | |
| Kalbama | Rusija (Krasnojarsko kraštas) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 213[1] |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | Jenisiejaus ketų–jugų |
| Rašto sistemos | Lotynų (1930-80) kirilica (1980-) |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | - |
| ISO 639-2 | - |
| ISO 639-3 | ket |
Ketų kalba (Остыганна ӄа’) – negausi, nykstanti kalba, vartojama ketų tautos žmonių, gyvenančių Sibire, Jenisiejaus baseine (Krasnojarsko krašte). 2010 m. užfiksuota 213 žmonių, mokančių šią kalbą.
Kalbiniai ryšiai redaguoti
Ketų kalba yra vienintelė gyva kalba Jenisiejaus kalbų šeimoje (artima jugų kalba išnyko XX a. pab., dauguma kitų šios šeimos kalbų raštiškai neužfiksuota). Iškelta nemažai hipotezių, bandančių sieti ketų kalbą su kitomis pasaulio kalbomis ar kalbų grupėmis (burušaski, kinų-tibetiečių, na-dene, dene-kaukaziečių), tačiau jokių įtikinamų sąsajų nerasta.
Istorija redaguoti
1788 m. ketų kalbą paminėjo biologas, keliavęs po Sibirą, Peter Simon Pallas. 1858 m. suomių mokslininkas Matthias Alexander Castrén pirmasis išleido ketų gramatiką ir žodyną. XIX a. ši kalba dažnai klaidingai priskirinėta finougrų kalboms. Vėliau ketų kalbą tyrė žymūs rusų kalbininkai (Vladimiras Toporovas, Borisas Uspenskis, Sergejus Starostinas ir kt.). XXI a. pr. kalbos tyrimu užsiėmė JAV kalbininkas Edward Vajda.
Gramatika redaguoti
Ketų kalboje išskiriami kietieji ir minkštieji priebalsiai, kalba toninė (dalis šnektų turi 5 tonus). Žodžių daryboje labai paplitusi inkorporacija, veiksmažodžių reikšmė keičiama priešdėliais, infiksais. Leksikoje yra skolinių iš samojedų, tiurkų, rusų kalbų.
Raštas redaguoti
1930 m. sukurtas raštas ketų kalbai, paremtas lotyniška abėcėle, 1980 m. jis pakeistas kirilica.
| А а | Б б | В в | Г г | Ӷ ӷ | Д д | Е е | Ё ё |
| Ж ж | З з | И и | Й й | К к | Ӄ ӄ | Л л | М м |
| Н н | Ӈ ӈ | О о | Ө ө | П п | Р р | С с | Т т |
| У у | Ф ф | Х х | Ц ц | Ч ч | Ш ш | Щ щ | Ъ ъ |
| Ә ә | Ы ы | Ь ь | ’ | Э э | Ю ю | Я я |