Ketūnų apylinkė
56°11′š. pl. 22°11′r. ilg. / 56.18°š. pl. 22.18°r. ilg.
.svg){kind=small} Ketūnų apylinkė
| ||
| Centras | Ketūnai | |
  |
||
| TSRS topografija | ||
| Valsčiaus apylinkė | ||
| Valsčius | Sedos valsčius | |
| Apskritis | Mažeikių apskritis | |
| Rajono apylinkė | ||
| Rajonas | Sedos rajonas (1950–1959) Mažeikių rajonas (1959–1968) | |
| Sritis | Klaipėdos sritis | |
| Dabartinė seniūnija | ||
| Šerkšnėnų seniūnija | ||
Ketūnų apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas šiaurės vakarų Lietuvoje.
Istorija
redaguotiApylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Sedos valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Sedos rajonui.[2] 1954 m. prijungta Padagų apylinkė, dalis Kulšėnų apylinkės ir dalis Paežerės apylinkės, o dalis Ketūnų apylinkės prijungta prie Užežerės apylinkės. 1963 m. prijungta Šerkšnėnų apylinkė.[3] 1968 m. gegužės 29 d. apylinkės centras perkeltas į Šerkšnėnus, tad Ketūnų apylinkė reformuota į Šerkšnėnų apylinkę.
| Apylinkės istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
| 1954-05-25 (Išsamiau) |
„Paryžiaus Komunos“ ir „Pirmyn“ kolūkiai [4] | |||
| 1959-02-01 (Išsamiau) |
49,91 | „Paryžiaus Komunos“ kolūkis, „Pirmyn“ kolūkis [5] | 11 kaimų, 1 vienkiemis | |
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 81
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 7
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 24–25
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 43
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 384