Kertukai
| Kertukai | |
 Alius Tatarskis, Vydmantas Juronis, Saulius Lukošius ir Vidas Žindžius | |
| Biografija | |
|---|---|
| Kilmė | Kaunas, Lietuva |
| Žanrai | rokas |
| Aktyvumo metai | 1966–1971 m. |
„Kertukai“ – Lietuvos roko grupė, 1966–1971 m. gyvavusi Kaune.
Istorija redaguoti
1965 m. Kauno politechnikos instituto (KPI) studentui Vydmantui Juroniui sėkmingai sudalyvavus studentiškame festivalyje ir atlikus savos kūrybos dainas, instituto vadovybė pasiūlė suburti studentišką kolektyvą. 1966 m. pavasarį naujai sukurtas kolektyvas surengė ataskaitinį koncertą rektoratui. Po šio pasirodymo kolektyvui buvo suteikta teisė vadintis KPI vokaliniu-instrumentiniu ansambliu bei groti studentiškuose šokiuose. Prie jų prisijungė dainininkė Janina Miščiukaitė bei saksofonistas Rimantas Brazaitis, būsimasis jos vyras. Po kurio laiko beveik visą sąstatą pasikvietė kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas groti jo vadovaujamo estradinio orkestro „Oktava“ sudėtyje. Su „Oktava“ iki 1966 m. rudens grupė apvažinėjo Lietuvą, buvo išvykę groti į Bulgariją.
Nuo 1966 m. rudens „Kertukai“ pradėjo groti 8-uose KPI rūmuose (Mašinų gamybos fakultete). Ansamblio sudėtyje buvo: elektrovargonai, trys gitaros, saksofonas, mušamieji ir du solistai. Visoms be išimties užsienio autorių dainoms, kurias grojo ansamblis, lietuviškus žodžius parašė Vydmantas Juronis. Nors rūmų aktų salė visada būdavo perpildyta ir ansamblis labai populiarus, muzikantai suprato, kad taip ir liks šokiams grojanti grupė, be savo veido. Tada pradėjo aranžuoti lietuvių liaudies dainas, suteikdami joms naują ritmą, harmoniją ir skambėjimą.
Įgavę koncertinės patirties nusprendė savarankiškai ruoštis tuo metu Kaune vykdavusiam tarptautiniam „Gintarinės triūbos“ konkursui. Tada – 1968 m. sausio mėn. – pasivadino „Kertukais“. Šį žodį Vydmantas Juronis rado Lietuvių kalbos žodyne. Jis reiškė išdykėlius, padaužas ir visiems labai patiko. Deja, oficialiai pasirinktu vardu vadintis negalėjo, nes turėti vardą tais laikais galėjo tik nusipelnę liaudies dainų ir šokių kolektyvai arba profesionalūs filharmonijos kolektyvai. Tapę nugalėtojais Pabaltijo aukštųjų mokyklų bei Kauno miesto apžiūrose, gavo teisę dalyvauti „Gintarinėje triūboje“.
Iki 1968 m. „Gintarinėje triūboje“ besivaržantys kolektyvai buvo skirstomi tik į didelius ir mažus estradinius orkestrus. Mažu orkestru buvo laikomas kolektyvas, kurio sudėtyje, be ritminės grupės, buvo po vieną triūbą, tromboną ir saksofoną. „Kertukai“ savo sudėtyje neturėjo nė vieno pučiamojo (Rimantas Brazaitis „Kertukuose“ negrojo), tad juos priskyrė mažų orkestrų kategorijai.
1968 m. grupė festivalyje „Muzikinis Kauno pavasaris“ laimėjo „Gintarinės triūbos“ prizą ir išsiveržė į plačiąją sceną. Šis įvykis lėmė tai, kad „Kertukai“ tapo bene pirmuoju „gitariniu“ kolektyvu Lietuvoje, apie kurį negalėjo nutylėti sovietinė spauda, radijas ir televizija. Tai smarkiai išpopuliarino grupę. Vien 1968 m. „Kertukai“ turėjo daugiau nei 100 koncertų visoje Lietuvoje ir visur salės lūžo nuo klausytojų antplūdžio. Jų atliekamos dainos „Mes ne Bitlai“ ir „Lopšinė“ tapo tuometinės jaunimo kartos hitais. Po to buvo dar vienas „Muzikinis pavasaris“ – ir vėl I vieta, festivalyje „Liepājas dzintars“ (Latvija) tapo diplomantais.
1968 m. į Kauną atvažiavo legendinė, vos ne amžina SSRS kultūros ministrė (1960–1974) Jekaterina Furceva (1910–1974). Vakarą jos garbei miesto valdžia surengė Kauno naktiniame bare-kavinėje „Orbita“. „Kertukai“ buvo pakviesti dalyvauti programoje. Po kelių dainų visi vakaro svečiai jau nesėdėjo savo kėdėse, o Vydmantas Juronis, pasiėmęs raudoną rožę tarp dantų, kaip filme „Džiaze tik merginos“, priėjo prie J. Furcevos, o ji padėkojusi paėmė gėlę ir šoko su juo. Visi vakaro dalyviai ilgai stovėdami plojo. Po kelių mėnesių į Kauną atvyko radijo stoties „Junost“ korespondentė ir apie „Kertukus“ sukūrė laidą, kurią transliavo per visą SSRS. Į institutą pasipylė laiškų srautas iš visos Sąjungos. Ant vokų dažniausiai buvo parašyti tik trys žodžiai: Lietuva, KPI, „Kertukai“.
Vėlesniais metais „Kertukai“ ir toliau sėkmingai koncertavo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. 1969 m. įrašė muzikinį takelį lietuviškam kino filmui „Ave Vita“. 1971 m. daugumai narių baigus mokslus grupė išsiskirstė.
Nariai redaguoti
Vydmantas Juronis (gitara / vokalas) rašė muziką ir tekstus visoms originalioms grupės dainoms („Nemune, Nemune“, „Lietuva“, „Mes ne Bitlai“ ir kt.). Oficialus grupės lyderis buvo Gediminas Jurgilas (elektriniai vargonai). Kiti: Saulius Lukošius (vokalas / gitara), Feliksas Tulčinas (bosinė gitara), Alius Tatarskis (mušamieji). Taip pat dalyvavo Simas Taršys ir Gražina Akstinaitė (vokalas).
Pradinė sudėtis:
- Gediminas Jurgilas – elektriniai vargonai
- Vydmantas Juronis – ritminė gitara
- Alfonsas Krutulis – mušamieji
- Česlovas Stankevičius – solinė gitara
- Kazys Ščesnulevičius – bosinė gitara
- Simas Taršys – vokalas
- Janina Miščiukaitė - vokalas nuo 1966m.
- Rimantas Brazaitis - saksofonas nuo 1966m.
Šlovės viršūnėje – 1968 metais, „Kertukų“ sudėtis buvo tokia:
- Kęstutis Adomaitis – pantomima
- Gražina Akstinaitė – vokalas
- Vincas Grigaitis – vadybininkas
- Gintaras Gudonis – vedantysis
- Gediminas Jurgilas – elektriniai vargonai (ansamblio vadovas)
- Vydmantas Juronis – ritminė gitara
- Saulius Lukošius – solo gitara
- Simas Taršys – vokalas
- Alius Tatarskis – mušamieji
- Feliksas Tulčinas, Kazys Ščesnulevičius – bosinė gitara
- Arūnas Urbonas – garso operatorius
1970 m. Virgilijus Bliudžius - gitara, pasikeitė du boso gitaristai: Feliksą Tulčiną (grojusį nuo 1967 m.) pakeitė Vidas Žindžius, o pastarąjį vėliau – Jonas Burokas.
Literatūra redaguoti
- Lietuvos rokas: ištakos ir raida / Mindaugas Peleckis. – Vilnius: Mintis, 2011. – 603 p.: iliustr. – ISBN 978-5-417-01030-9
- Lietuvos roko pionieriai / Rokas Radzevičius. – Vilnius: Vaga, 2012. – 462 p.: iliustr. – ISBN 978-5-415-02288-5