Atverti pagrindinį meniu
Kazys Skučas
Jaunasskucas.JPG
Gimė 1894 m. kovo 15 d.
Mauručiai, Veiverių valsčius
Mirė 1941 m. liepos 30 d. (47 metai)
Maskva, Rusija
Sutuoktinis (-ė) Stefanija Skučienė
Vaikai Birutė Skučaitė,
Jūratė Skučaitė
Veikla visuomenės veikėjas, generolas, vidaus reikalų ministras
Partija Lietuvių tautininkų sąjunga
Žymūs apdovanojimai

Kazys Skučas (1894 m. kovo 15 d. Mauručiuose, Veiverių valsčius – 1941 m. liepos 30 d. Maskvoje) – Lietuvos visuomenės veikėjas, generolas, paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras.[1]

BiografijaKeisti

1911 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo nuo 1913m. sausio 1d. Varnupių pradžios mokykloje. 1914 m. įstojo į Peterburgo mokytojų institutą, bet 1915 m. rugsėjo 1d. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir 1915m. rugsėjo 30d. išsiųstas mokytis į Čiugujevo karo mokyklą Charkovo gubernijoje, Ukrainoje. Baigus mokyklą 1916m. vasario 1d. suteiktas praporščiko laipsnis ir pasiųstas į 249-jį pėstininkų pulką Rostove prie Dono ir tarnavo jaunesniuoju o, vėliau vyresniuoju karininku pulko karo mokyklos viršininko padėjėju. 1917m. spalio mėn. suteiktas paporščiko laipsnis, o 1917m. gruodžio mėn. suteiktas poručiko laipsnis. Nuo 1917m. rugpjūčio mėn. iki 1918m. sausio 3d. tarnavo 126-jo Rylsko šaulių pulko 3-ios kuopos vadu ir ryšių komandos viršininku. Dalyvavo I-jame pasauliniame kare Galicijoje, Karpatuose. Kautynėse buvo kontūzitas.

Veikla LietuvojeKeisti

 
Kazys Skučas tarp valstybės vadovų (pirmas dešinėje)

1918 m.birželio mėn. sugrįžęs į Lietuvą, dalyvavo organizuojant milicijos būrį Dauguose ir Alytuje. 1919 m. sausio 15d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės 1-jį pėstininkų pulką ir buvo paskirtas Alytaus miesto ir apskryties komendantu, o nuo 1919m. kovo 1d. buvo paskirtas Marijampolės miesto ir apskryties komendantu. 1919m. lapkričio 18d. suteiktas pėstininkų kapitono laipsnis. 1920m. rugpjūčio 14d. buvo paskirtas Suvalkų apskryties komendantu, kurią likvidavus liko Marijampolės komendantu. 1921 m. balandžio 5d. buvo paskirtas 10-jo pėstininkų pulko vado padėjėju, o nuo 1921m. rugsėjo 1d. buvo paskirtas 3-jo bataliono vadu. Nuo 1919m. iki 1920m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais Suvalkuose. 1922m. spalio 13d. baigė Aukštuosius karininkų kursus [II-ji laida]. 1923m. gegužės 1d. buvo paskirtasKalvarijos įgulos viršininku. Suteiktas 1923m. gegužės 18d. majoro laipsnis. 1923m. gruodžio 20d. buvo perkeltas į Generalinį kariuomenės štabą ir paskirtas 3-jo Operacijų skyriaus viršininku ir nuo 1925m. sausio 1d. kartu ėjo žurnalo "Kardas" atsakingojo redaktoriaus pareigas. Suteiktas 1925m. gegužės 15d. pulkininko-leitenanto laipsnis. Nuo 1925m. spalio 3d. buvo paskirtas Aukštųjų karininkų Lietuvos Didžiojo kunigaiščio Vytauto kursų mokymo dalies vadėju ir etatiniu lektoriumi. Nuo 1926m. rugpjūčio 12d. buvo paskirtas Kauno karo sryties viršininku ir Kauno miesto įgulos komendantu. Dalyvavo 1926m. gruodžio 17d. valstybiniame perversme. Nuo 1927m. gruodžio 30d. buvo paskirtas 2-sios karo apygardos [nuo 1931m. kovo 31d. ji buvo 2-ja pėstininkų divizija] viršininku. Suteiktas 1928 m. lapkričio 23d. pulkininko laipsnis. 1930m. birželio 19d. baigė Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus ir nuo 1930m. iki 1934m. buvo Lietuvos karininkų ramovės seniūnų valdybos pirmininku. Nuo 1934m. gegužės 1d. buvo perkeltas ypatingųjų reikalų karininku prie Krašto Apsaugos ministerijos ir buvo paskirtas karo atašė Maskvoje. Nuo 1935m. kovo mėn. iki 1935m. spalio mėn. dalyvavo sovietų kariuomenės pratybose Gorkyje, Šiaurės Kaukaze ir Krasnodaro-Krymo rajone kaip stebėtojas, o nuo 1936m. rugpjūčio mėn. dalyvavo užkaukazės manevruose, o nuo 1937m. rugsėjo mėn. Oriolo 6-sios šaulių divizijos techninėse pratybose ir Baltarusijos karo apygardos kariuomenės manevruose kaip stebėtojas. Grįžus į Lietuvą, nuo 1938m. gruodžio 23d. buvo paskirtas Kauno Karo mokyklos viršininku. Suteiktas 1939 m. vasario 15d brigados generolo laipsnis. 1939 m. kovo 31d. buvo paleistas į atsargą ir paskirtas Vidaus reikalų ministru XX-jame Jono Černiaus ir paskutiniame XXI-jame Antano Merkio ministrų kabinetuose. Sovietams reikalaujant 1940m. birželio 13d. iš pareigų buvo atleistas.

Tragiškas likimasKeisti

Nepalankūs įvykiai generolui prasidėjo 1940 m. birželio 12 d., kai Lietuvos ministras pirmininkas A. Merkys grįžo iš Maskvos. Maskvoje pareikalauta, kad vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis būtų atleisti iš pareigų. 1940 m. naktį iš birželio 14 d. į 15 d. Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą, kurio pirmame punkte reikalauta, kad K. Skučas ir A. Povilaitis būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Skubos tvarka pareigūnai atleisti iš darbo, tačiau nesuimti. 1940 m. birželio 15d. Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai supažindinus su sovietų reikalavimu perduoti jį teismui, buvo nuspręsta, kad abiejų valstybės pareigūnų šeimos vyks į pasienį ir laikinai apsistos Pašvenčio kaime, prie Jurbarko ketindami pasitraukti į Vokietiją esančiame A. Povilaičio ūkyje. Einančiam Respublikos Prezidento pareigas Antanui Merkiui sankcionavus suėmimą 1940 m. birželio 15d. vakare Kauno apskryties policininkų Žygaičiuose abu pareigūnai buvo suimti, 1940 m. birželio 16 d. nuvežti į Jurbarką, vėliau – į Kauną ir perduoti Lietuvos saugumo departamentui. Suimtas generolas buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, po to 1940 m. liepos 23d. išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą. Šeimos paleistos. K. Skučo žmona Stefanija ir dukra Birutė pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.

Maskvoje pradėta Sovietų Sąjungos valstybės saugumo liaudies komisariato byla Nr. 1811. Pirmasis tardymas įvyko 1940 m. rugsėjo 13-14 d. Šių tardymų metu K. Skučui suformuluoti kaltinimai. Buvęs vidaus reikalų ministras kaltintas provokacinių veiksmų prieš Lietuvoje dislokuotus sovietinius dalinius organizavimu, žiauriais veiksmais prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą. Taip pat byloje buvo rašoma, jog 1934–1938 m. būdamas karo atašė K. Skučas šnipinėjo prieš Sovietų Sąjungą. Šį nutarimą, kuris nulėmė generolo likimą, pasirašė Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas, kurio įsakymų tuo metu niekas negalėjo paneigti. Kitas tardymas vyko 1941 m. kovo 18 d. Jo metu apklausti daugelis buvusių aukštų Lietuvos pareigūnų: A. Merkys, buvęs Ministras Pirmininkas, Augustinas Povilaitis, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, L. Bagdonas, buvęs Lietuvos misijos Maskvoje patarėjas, Pranas Saladžius, buvęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas, Konstantinas Dulksnys, Generalinio štabo 2-ojo skyriaus buvęs viršininkas. Tačiau jų parodymuose nebuvo konkrečių įkalčių prieš K. Skučą. Nors įrodymų prieš generolą nesurinkta, K. Skučo byla 1941 m. birželio 26 d. baigta ir perduota į Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinę kolegiją. Karinės kolegijos posėdis įvyko 1941 m. liepos 8 dieną ir buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. K. Skučas parašė malonės prašymą, tačiau jis nebuvo svarstytas. Generolas 1941 m. liepos 30 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Palaikų užkasimo vieta nežinoma, bet galima spėti, kad buvo užkasti Maskvos Butovo poligone, kur buvo užkasami sušaudytieji.

Sovietiniais metais K. Skučo gyvenimo aplinkybės buvo slepiamos. 1989 m. į Lietuvą patekus K. Skučo bylai paaiškėjo daugelis iki tol slėptų faktų. 1990 m. rugsėjo mėn. Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pasirašė prašymą, kuriuo reabilitavo K. Skučą. 1992 m. tokį prašymą pasirašė ir Rusijos vyriausiosioji karinė prokuratūra.

Politinė pozicijaKeisti

Visą savo karjeros valstybės aparate laiką jautė galimą pavojų iš Sovietų Rusijos. Baiminosi dėl 1917 m. revoliucijos, kuri galėjo pakenkti Lietuvai. 1939 m. grąžinus Vilnių Lietuvai, teigė, jog tai šalies okupacijos pradžia. Jo užimtos pareigos leido daryti pagrįstas išvadas, todėl K. Skučas buvo pavojingas asmuo sovietams. Būtent dėl to vienas iš 1940 m. birželio 15 d. ultimatumo reikalavimų buvo išduoti vidaus reikalų ministrą.

ĮvertinimasKeisti

  • 1928 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinas
  • 1928 m. Lietuvos Savanorių medalis
  • 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalis
  • 1929 m. Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medalis
  • 1930 m. Vytauto Didžiojo 3-jo laipsnio ordinas
  • 1931 m. Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-jo laipsnio ordinas su kardais
  • 1934 m. Lietuvos ugniagesių "Artimam pagalbon" 1-jo laipsnio kryžius
  • 1939 m. Šaulių Žvaigždės medalis
  • 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius[2]

Atminimo įamžinimasKeisti

1993 m. minint 53-ąsias generolo žūties metines, Veiveriuose, Kančių kalnelyje, kuriame kryžiai mena nuo Rusijos represijų žuvusius inteligentus, pastatytas ąžuolinis stogastulpis K. Skučui ir A. Povilaičiui atminti.

ŠaltiniaiKeisti

  1. ↑ Vytautas Zabielskas. Skučas Kazys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T.XXII (Sko-Šala): - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. psl.31-32
  2. Http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieška.showdoc_I?p_id=270528
  3. ↑"Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953" t.7, psl.103,104
  4. ↑LCVA, f.930, ap.2S, b.366
  5. ↑LCVA, f.930, ap.5, b.2465
  6. ↑LGG, t.1, psl.748
  7. ↑LKKAS archyvas

LiteratūraKeisti

  • Juozas Audėnas. Paskutinis posėdis. – Vilnius: Mintis, 1990.
  • Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. – Vilnius: Knyga, 1991.
  • Lietuvos aneksija. – Vilnius: Periodika, 1990.
  • Stasys Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. – Vilnius: Lituanus, 1990.
  • Juozas Urbšys. Atsiminimai. – Kaunas: Spindulys, 1990.
  • "Lietuvos kariuomenės karininkai" t.7, Vilnius, 2007.

NuorodosKeisti

  1. Vytautas Zabielskas. Skučas Kazys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 31-32 psl.
  2. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=270528