Atverti pagrindinį meniu
Radiofono pastatas Daukanto g. 28A su jubiliejiniu piešiniu [1]

Kauno radiofonas – 19261944 m. Kaune veikusi radiofoninės programos transliavimo įstaiga (transliuotojas).[2]

IstorijaKeisti

Valstybės radiofono redakcija ir studija pradėjo veikti 1926 m. Kauno radijo stotyje, veikusioje Žaliakalnyje. 1926 m. gegužės 13 d. Lietuvos žinios skelbė: "Kauno galingoji radijo stotis, pradedant nuo gegužės mėn. 12 d. kurį laiką kasdien (išskyrus šventadienius), 7 val. vak. darys bandymus, kurių metu bus perdavinėjamos lietuviškai radijo telefonu įvairios pasaulio ir vidaus žinios. Turintieji radijo priimtuvus galės tų žinių klausytis. Bangos ilgumas – 2000 mtr.". 1926 m. birželio 12 d., 19 valandą Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti nuolatinę radiofoninę programą. Ši data yra laikoma radiofonijos Lietuvoje pradžia.

 
Įraše: „Šiame pastate 1938 metais sausio 1 dieną pradėjo dirbti Valstybės radiofonas

Iš pradžių Valstybės radiofonas buvo pavaldus Kauno radijo stoties viršininkui. Savarankiškai radiofonas pradėjo veikti 1927 m. spalį.[3] Siekiant prižiūrėti redakcinę radiofono veiklą, 1927 m. kovo 19 d. įkuriamas Radijo komitetas (vėliau pasivadinęs Radijo taryba), jam vadovauti paskiriamas Liudas Gira. Komitetas buvo visuomeninis organas[4], todėl radiofonas iš valstybinio virto visuomeniniu. Komiteto nariais tapo inž. Alfonsas Jurskis, gen. V. Nagevičius, S. Klimas, A. Jakobas, V. Gustainis (vėliau jį pakeitė V. Jocaitis), ir tuometinis faktinis radiofono vadovas Petras Babickas[3].

1929 m. priimamas Valstybės radiofono įstatymas[5], pagal kurį radiofonas vėl suvalstybinamas, pavadinamas Valstybės radiofonu ir perduodamas Švietimo ministerijos žinion. 1938 m. rugsėjo 15 d. Valstybės radiofonas tapo pavaldys Visuomeninio darbo tarybai, o 1939 m. gegužės 1 d. – Ministrui pirmininkui.

Pirmaisiais metais radiofono laidos trukdavo maždaug 1,5 val. per dieną. Programą sudarė žinios, orų pranešimai, visuomenės veikėjų paskaitos, muzika. Plečiantis laidoms, jos įvairėjo, atsirado teminės radijo valandėlės, gausėjo tiesioginių transliacijų iš įvairių įvykių, gimė radijo teatras, buvo rengiami literatūriniai vakarai.

Nepriklausomybės metais Valstybės radiofonas dažnai transliuodavo operas, turėjo savo orkestrą. Vykdavo ir tiesioginės saloninės muzikos transliacijos iš populiariausios Kaune – Konrado kavinės. Ypač populiarūs buvo humoristiniai estradiniai dramos aktorių pasirodymai, o didžiausias radijo linksmintojas buvo Pupų Dėdė – Petras Biržys (Akiras). Pirmuoju tikru Lietuvos radijo balsu tapo žurnalistas Petras Babickas, vėliau į radiofono veiklą įsijungė Irena Garmiūtė, Kazys Inčiūra, Vladas Nausėdas, Antanas Miškinis, Jonas Graičiūnas, Fabijonas Neveravičius, Bronys Raila, Juozas Rimantas ir kiti.

19381940 m., Valstybės radiofonui vadovaujant Eduardui Zabarauskui, nuo 6,9 val. iki 10-11 val. per dieną prailgintas transliacijų laikas, įvesta naujų valandėlių, padidintas radijo simfoninis orkestras, kuriam vadovauti pakviestas kompozitorius ir dirigentas Jeronimas Kačinskas, o muzikinės dalies redaktoriumi – Matas Buivydas. Radiofono orkestras ėmė dažniau rengti viešus koncertus visuomenei, krautuvėse pagausėjo plokštelių, natų, muzikos perdavimo techninės aparatūros. Radijo studijoje prie mikrofono koncertuodavo žymiausi dainininkai ir muzikantai. Transliuoti šokių ir muzikos vakarai iš „Metropolio“ restorano ir kino teatro „Metropolitain“.

Nuo 1938 m. vidurio didelė dalis Kauno radiofono programos buvo transliuojama užsienio klausytojams per Kaune įrengtą trumpųjų bangų stotį LYR 32,3 m banga.[3]

Pirmosios sovietų okupacijos metais radiofonas išliko valstybiniu. Jame buvo įvesta cenzūra ir nuolatinė komunistų partijos kontrolė. 1940 m. spalio 26 d. Vyriausybės nutarimu Valstybės radiofonas buvo reorganizuotas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos ir perėjo operatyvinėn SSRS Visasąjunginio radijo žinion.[3]

Antrosios Vokietijos – SSRS karo dienos – 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją pranešus apie antisovietinio Birželio sukilimo pradžią buvo duotas ženklas sukilti visai Lietuvai. Paskelbta Lietuvių aktyvistų fronto parengta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, sudaryta Lietuvos laikinoji Vyriausybė: „Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos valstybę”.

Trečiąją karo dieną į sukilėlių kontroliuojamą Kauno radijo stotį įsiveržė Vermachto kareiviai. Jiems vadovavęs leitenantas Floretas pranešė savo vyresnybei, kad užėmė Kauno radiofoną. 1941 m. rugpjūtį, Vermachtui perdavus okupuotų Baltijos šalių valdymą civilinei Ostlando administracijai, Kauno radiofonas tapo įjungtas į vokiečių radijo tinklą, vėl įvesta cenzūra, imta reguliariai retransliuoti reicho žinių laidas.

1944 m. vasarą Kauną užėmus Raudonajai armijai buvo atstatytas pirmojo sovietmečio stovis – Kauno radiofonas vėl buvo reorganizuotas į Radiofikacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos ir perėjo operatyvinėn SSRS Visasąjunginio radijo žinion.

Kauno radiofonas (dabar jis oficialiai vadinosi Radiofikacijos ir radiofonijos komiteto Kauno redakcija) atnaujino savo transliacijas 1944 m. spalio 8 d. per laidinio radijo tinklą. Naujai įrengtas Kauno radijo mazgas nuo lapkričio tris kartus per dieną transliavo po 20 min. laidas Kauno miesto gyventojams.

Valstybės radiofono vadovaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Radijo 90-metis. Dailininko piešinys, papuošęs buvusio Kauno radiofono pastatą (kaunozurnalistai.lt)
  2. Valstybės radiofonas, Kauno radiofonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 619 psl.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 Radiofonas, Lietuvių enciklopedija, t. 24, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, 354–358 p.
  4. S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas: Varpas, 2001, 105 p.
  5. 1929 m. Valstybės radiofono įstatymas (žiūrėta 2012-05-30)
  6. Lietuvos žinios, 1940-06-20, 8 p.

LiteratūraKeisti

  • J. Rimantas. Radijo problema Lietuvoje. Kaunas : Spaudos Fondas, 1940.
  • H. Kriegler. Sendergruppe Ostland. Welt-Rundfunk, Heft 1, 1942.
  • S. Štikelis. Eterio šviesa. Kaunas : Varpas, 2001. ISBN 9986-10-104-2.
  • П.П.Виткевичюс. Развитие электро- и радиосвязи в Литве. Вильнюс : Минтис, 1972.

NuorodosKeisti