Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai

Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai
Kauno PPAR 2022a.jpg
Rūmai 2022 m.
Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai
Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai
54°53′54″š. pl. 23°55′30″r. ilg. / 54.89844°š. pl. 23.92511°r. ilg. / 54.89844; 23.92511 (Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai)Koordinatės: 54°53′54″š. pl. 23°55′30″r. ilg. / 54.89844°š. pl. 23.92511°r. ilg. / 54.89844; 23.92511 (Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai)
Vieta Kaunas, Donelaičio g. 8
Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
Statybų pradžia 1937 m.
Statybų pabaiga 1939 m.
Atidarymas 1939 m. vasario 18 d.
Stilius modernizmas
Aukštų sk. 3
Statusas valstybės saugomas
Reikšmingumo lygmuo nacionalinis
Įregistravimo metai 2004 m.
Kodas 1124

Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmai – pastatas Kaune, Donelaičio g. 8. Kultūros paminklas,[1] vienas iš Kauno modernizmo architektūros objektų, kartu su kitais 2015 m. pažymėtas Europos paveldo ženklu.[2] Rūmai statyti Lietuvos verslininkų korporacinės institucijos – „Prekybos, pramonės ir amatų rūmų” užsakymu, šiuo metu pastate įsikūrę Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių bei Vaikų literatūros skyriai.

IstorijaKeisti

 
Rūmai apie 1939 m.

1937 m. pradžioje paskelbtas konkursas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų statybai Kaune. Konkursui pateikti 28 projektai, antroji vieta ir teisė realizuoti projektą atiteko architektui Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui. Iš pradžių rūmus numatyta statyti svarbioje visuomeninėje erdvėje prie Karo muziejaus, bet dėl patriotinių organizacijų protestų rūmų statybai parinkta kita vieta: Donelaičio gatvės pradžioje – K. Donelaičio ir Lydos gatvių kampe. 1937 m. iš atsargos pulkininko Igno Musteikio nupirktas sklypas, pakoreguotas dėl naujos statybos vietos projektas. Statyba patikėta darbų rangovui Salomonui Gudinskiui ir inžinieriui Šliomui Giršui Miliui.[3] Darbai pradėti rugpjūčio pradžioje, o rugpjūčio 18 d. iškilmingai pašventintas kertinis pastato akmuo.[1][4]

Pastate įrengta didelė posėdžių salė, specialios patalpos Kauno biržai ir Ekonominei tarybai, rūsyje – slėptuvė.[5] Baigiant vidaus įrangos darbus, interjeras papuoštas garsių tuometinių menininkų darbais: freskomis, vitražais, paveikslais, dekoratyvinėmis vazomis, lietuviško stiliaus baldais, eksterjeras – skulptūriniais reljefais. 1938 m. liepos 13 d. „Prekybos, pramonės ir amatų rūmų” organizacija gavo leidimą kurtis naujajame pastate, o 1939 m. vasario 18 d. įvyko rūmų atidarymo iškilmės.[6] Rūmų kieme taip pat pastatytas mūrinis garažas, rūmų slėptuvėje įrengtas alaus baras.[1] Šalia pastato, dabartinėje Lydos gatvėje, planuota įrengti funikulierių.[7]

1940 m., praslinkus kelioms dienoms nuo Lietuvos okupacijos pradžios, į rūmus įsikėlė Raudonoji armija. Rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius tai sužinojęs vėliau prisiminė: „Juk tai pats gražiausias naujosios lietuvių architektūros pastatas. Ką pasakys mūsų romėniškos kultūros architektas Žemkalnis, išgirdęs, kad bizantiški vailokiniai koptūrai įsibrovė ir suteršė jo kilnų, turtingų ir skaidrių linijų kūrinį?[6] Pastatą nacionalizuojant, rūmai perduoti Kultūros muziejui.[2] Vokiečių okupacijos laikais rūmuose veikė Lietuvos generalinio komisaro T. A. fon Rentelno administracijos padalinys. Pasak liudininkų, įsikūrus vokiečiams, pastate nebeliko švediškų durų, varinių žiedų, metalinių langų rėmų rankenų, paveikslo, dalies specialiai rūmams pagamintų baldų. Vokiečių reikalavimu uždažytos Petro Kalpoko tapytos freskos, jų vietoje nupieštas A. Hitlerio portretas. Kitais duomenimis, freskos uždažytos jau po karo, iki 1950 m.[8]

1944 m. rugsėjo 13 d. rūmai perduoti Centrinei valstybinei bibliotekai, iki 1945 m. paremontuoti. 1950 m. pastate įsikūrė dar viena – Kauno sritinė biblioteka (dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka), kuri po 1963 m., Centrinei valstybinei bibliotekai išsikėlus į Vilnių, liko vienintele rūmų šeimininke. 1967–1968 m. atliktas kapitalinis rūmų remontas, vietomis perplanuotos patalpos.[1]

ArchitektūraKeisti

 
Rūmų vaizdas nuo K. Donelaičio gatvės pusės

EksterjerasKeisti

Rūmų projektas parengtas rūmų statybai prie Karo muziejaus; parinkus kitą vietą, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis projekto beveik nepakeitė, tik pritaikė prie naujojo sklypo situacijos, orientuodamas rūmus priešinga kryptimi. Pagal to meto tradicijas rūmų architektūra – racionalistinės krypties, tačiau su modernizmo architektūrai nebūdingomis klasikinės architektūros formomis: pagrindiniame fasade akcentuotomis puskolonėmis ir abipus centrinės fasado dalies išdėstytais arkiniais įėjimais. Šie sprendiniai greičiausiai susiję su planuota pirmąja rūmų statybos vieta, derinant projektą su gretimais Lietuvos banko rūmais ir Karo muziejaus arkada.[4] Rūmų projektas įvertintas „Aukso darbo žvaigžde” – ordinu, skiriamu „Už nuopelnus Lietuvos gerovei”.[3]

Rūmai dviejų korpusų, trijų aukštų su pastoge ir pusrūsiu, kampinio plano, 27 m ilgio iš K. Donelaičio gatvės pusės ir 49 m ilgio iš Lydos gatvės pusės. Stogas lėkštas, daugiašlaitis. Fasadai dengti granitiniu tinku, langai išdėstyti ritmiškai, pagrindiniame fasade (K. Donelaičio gatvės pusėje) atskirti puskolonėmis. Pagrindinis įėjimas nustumtas į pastato šoną, pažymėtas arka, su granito rutuliu šalia. Pagrindinis fasadas šonuose papuoštas dviem skulptorių Broniaus Pundziaus ir Liudviko Strolio bareljefais „Pramonė” ir „Prekyba”. Bareljefai pagaminti iš nepatvarių medžiagų, su laiku buvo pažeisti. 1983–1984 m. restauruoti Kauno restauravimo dirbtuvių specialistų.[3]

InterjerasKeisti

Interjerą, bendradarbiaudamas su kitais menininkais, taip pat kūrė V. Landsbergis-Žemkalnis. Rūmų vidaus dekorui naudoti liaudiški motyvai. Tapytojas P. Kalpokas, padedant Meno mokyklos auklėtiniams A. Černiauskui ir J. Jociui, laiptinėje iš K. Donelaičio gatvės pusės ir pirmojo aukšto vestibiulyje nutapė freskas „Darbas”, „Sielininkai”, „Kanklininkas”, „Žemės ūkis” (arba „Mergaitė su pintine vaisių”) ir „Amatai” (arba „Kalvystė”). Karo ir pokario metais freskos ne kartą uždažytos, nuo 1964 m. rūpintasi jas atnaujinti. Buvo atliekami freskų tyrimai, rengiamasi restauracijai. Konstatuota, kad galima atnaujinti dvi freskas: „Darbą” ir „Kanklininką”. Freska „Darbas” restauruota po 1981–1982 m. tyrimų. 1996 m. tyrimai parodė, kad įmanoma restauruoti visas freskas, tačiau dėl didelio sienų ploto freskų restauravimas laikomas pernelyg sudėtingu ir brangiu.[3]

Pagrindinės laiptinės langai dekoruoti dailininko vitražisto Stasio Ušinsko vitražais „Lietuvaitė” (arba „Klaipėda”) ir „Statybininkas” iš spalvoto prancūziško vitražinio stiklo ir švino juostelių. Vitražas „Lietuvaitė” simbolizuoja prekybą, „Statybininkas” – pramonę. Vitražai įrėminti į pailgą, siaurą lango rėmą, juose vyrauja ryškios, dekoratyvios spalvos.[3]

Antro aukšto fojė kabėjo didelis, maždaug 2 m aukščio ir 4 m ilgio, tapytojo Jono Buračo paveikslas „Lietuvos išėjimas į jūras”, vaizduojantis Klaipėdos uostą. Paveikslą Kauno kolegoms dovanojo Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Manoma, kad apie tapomą paveikslą žinota iš anksto, jo dydis derintas su architektu, ir jam numatyta speciali vieta pastato interjere. 1940 m. sovietų valdžia paveikslą nacionalizavo ir skyrė M. K. Čiurlionio dailės galerijai, tačiau į muziejų jo nespėta perkelti. 1944 m. liepą, artėjant frontui, paveikslas išpjautas iš rėmų ir išvežtas į Vokietiją. Manoma, kad paveikslas atsidūrė Frankfurte prie Maino, viename iš miesto muziejų.[9]

Rūmuose stovėjo skulptorių B. Pundziaus ir L. Strolio sukurtos didelės, bronzinės, monumentalios formos vazos, dabar saugomos M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Pastato interjerui specialiai pritaikyti V. Landsbergio-Žemkalnio projektuoti ir J. Vainausko baldų dirbtuvėje pagaminti lietuviško stiliaus baldai, dalis jų išlikusi iki šiol. J. Vainausko dirbtuvė pagamino ir laiptus įrėminančius medžio pjaustinius, laiptų turėklus. Rūmuose išlikę ir originalūs sietynai – kuklus, funkciškai pagrįstas buvusiame rūmų pirmininko kabinete ir puošnus, reprezentacinis rūmų posėdžių salėje. Rūmų lifto kabiną gamino AB „Neris”, įrengimus – šveicarų firma „Schindler”. Įrengė firma „Siemens-Holske” ir inžinierius A. Gruodys. Liftas prastos būklės, neveikiantis, paskelbtas technikos kultūros paveldo objektu.[3]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „Objekto Nr. 1124 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. 
  2. 2,0 2,1 Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Tarpukario architektūra. Nuoroda tikrinta 2022-01-02.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Prekybos, pramonės ir amatų rūmų projektavimas ir statyba, Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2018-05-14. Nuoroda tikrinta 2022-01-05.
  4. 4,0 4,1 Paulius Tautvydas Laurinaitis, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Tarpukaris, Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras. Nuoroda tikrinta 2022-01-02.
  5. Žilvinas Rinkšelis, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Modernizmas ateičiai. Nuoroda tikrinta 2022-01-03.
  6. 6,0 6,1 Giedrė Milerytė, Vilma Akmenytė-Ruzgienė. Verslo ir valstybės santykiai: Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų istorija 1925–1941 m.Archyvuota kopija 2020-08-12 iš Wayback Machine projekto.
  7. Karolina Stažytė, UNESCO pripažinimo besiekiant: 10 vertingiausių Kauno modernizmo architektūros perliukų, 15min, 2017-02-11. Nuoroda tikrinta 2022-01-17.
  8. Alvydas Samėnas, Kauno apskrities viešosios bibliotekos istorija. 1 dalis. Biblioteka sovietiniais metais (1950–1989), p. 96, 98. Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kaunas, 2015. Nuoroda tikrinta 2022-01-02.
  9. Romualdas Beniušis, Ar „Lietuvos vartai į jūras“ sugrįš į gimtuosius namus?, Delfi Kultūra, 2019-10-20. Nuoroda tikrinta 2022-01-02.

NuorodosKeisti