Vikipedija

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus

Koordinatės: 54°53′52.58″ š. pl. 23°54′14.47″ r. ilg. / 54.8979389°š. pl. 23.9040194°r. ilg. / 54.8979389; 23.9040194

Kauno zoologijos muziejus
ZooMuz.png
Įkurta 1919 m. liepos 15 d.
Panaikinta {{{Panaikinta}}}
Trumpinys
Tipas Biudžetinė įstaiga[1]
Agentūros pirmtakė
Jurisdikcija LR AM
Būstinė Laisvės al. 106,
44253 Kaunas
Metinis biudžetas {{{Metinis biudžetas}}}
Vadovas Ramūnas Grigonis
Pavaduotojas
Darbuotojų skaičius 71 (2023-04)[2]
Narių skaičius {{{Narių skaičius}}}
Biudžetas
Aukštesnioji agentūra {{{Aukštesnioji}}}
Tinklalapis ZooMuziejus.lt
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – didžiausias lietuviškas zoologijos muziejus.

Fasadas (2023)
Fasadas (2010)

SavybėsKeisti

Bendras muziejaus patalpų plotas – 6000 m². Ekspozicija užima 2500 m², 3 aukštus, 6 sales. Rinkinių saugyklos užima 430 m²[3]

Muziejų kasmet aplanko ~40 tūkst. lankytojų.[4]

Dirba 79 darbuotojai[5].[6]

Veikia biologinių preparatų dirbtuvės, kurių darbuotojai gali paruošti medžioklės ir žūklės trofėjus, pagaminti iškamšas, įrengti biologijos kabinetus.

Aktų salėje nemokamai demonstruojami filmai apie gamtą.[7]

IstorijaKeisti

 
Seniausias muziejaus eksponatas – stepinė vištelė (1859)

IštakosKeisti

Pradžią sudarė Leonardo ir Tado Ivanauskų zoologiniai rinkiniai.[6] XIX a. antroje pusėje tėvas ir sūnus Lydos apskrityje netoli Vosyliškių miestelio Lebiodkos dvare buvo sukūrę savo dvaro namų muziejų, jų vadinamą „Paukščių kambariu“, nes daugumą eksponatų sudarė paukščiai. Tuo metu tarp dvarininkų buvo madinga kolekcionuoti augalus bei gyvūnus. Lebiodkos dvaro rinkinius sudarė sudarė paukščių ir žvėrių iškamšos bei kūneliai, augalų herbarai, entomologinės kolekcijos, konservuoti anatominiai gyvūnų preparatai, kurie buvo sukaupti 1861–1919 m. Rinkiniai buvo pildomi Lydos, Slonimo apskrityse bei parvežami iš įvairių komandiruočių, kuriose teko dalyvauti Leonardui Ivanauskui, kai mokėsi Sank Peterburge. Iki šiol muziejuje saugomi septyni memorialiniai Leonardo pagaminti eksponatai: Stepinė vištelė (1859 m.), žvirblinė pelėda, žvyrė, rudakaklis kragas, rudakaklis naras – visi 1861 m., mažasis einis (1885 m.) ir rudagalvė kryklė (1892 m.).[8]

Nuo XIX a. pabaigos Lebiodkos „Paukščių kambario“ kolekciją ėmė pildyti ir T. Ivanauskas taksidermijos žinių apmokytas tėvo Leonardo. Pradžioje rinko vabzdžius, vėliau susidomėjęs paukščių medžiokle, kolekcionavo daugiausia juos. Paukščius medžiojo Gardino, Minsko, Vilniaus apylinkėse, kai grįždavo namo atostogų iš Varšuvos gimnazijos. Mokydamasis Peterburgo gimnazijoje (1901–1903 m.) ir universitete (1903–1905 m.) paukščius kolekcionavo Peterburgo apylinkėse, Suomijos įlankoje bei pakrantėje ir pačioje Suomijoje. Studijuodamas Prancūzijoje, Sorbonos universitete rinko duobagyvius, kirmėles, moliuskus, vėžiagyvius ir kitus gyvūnus Roskofo (netoli Bretanės), Banyulso (Viduržemio jūros pakraštyje netoli Ispanijos) biologinėse stotyse. Dalis šių eksponatų (jūros žvaigždė, jūrų lelijos ir kiti) yra išlikę ir net eksponuojami salėse ar saugomi rinkinių saugyklose.[8]

1919–1922 m. Gamtos tyrimų stotisKeisti

1919 m. liepos 15 d. Tado Ivanausko iniciatyva Kaune įkurta pirmoji gamtos mokslų įstaiga – Gamtos tyrimo stotis (GTS) su zoologijos muziejumi.[9] Ji rūpinosi gamtos tyrimais, Lietuvos faunos rinkimu, sisteminimu ir iškamšų gamyba. Nuo 1920 m. sotyje buvo skaitomos paskaitos studentams, atliekami laboratoriniai darbai. GTS buvo savarankiška įstaiga, įsikūrusi Kaune, senamiestyje, Vilniaus g. 2, buvusio Steigiamojo seimo kiemelyje.[10] Dvejus metus ji buvo pavaldi Žemės ūkio ministerijai, o nuo 1922 m. vasario 16 d. – Švietimo ministerijai. GTS patalpas sudarė 7 kambariai, iš kurių 2 buvo skirti pačiam muziejui. Pirmieji ir kurį laiką vieninteliai stoties darbuotojai buvo vedėjas Tadas Ivanauskas ir laborantas Feliksas Jomantas. Laboratorijai trūko elementarių preparavimo įrankių, medžiagų iškamšų gaminimui, vandens tekdavo neštis iš Nemuno. Negalėdamas centras pats vykdyti savo užsibrėžtų tikslų kreipėsi į besimokančią jaunuomenę, miškininkus, medžiotojus prašydamas paramos. Intensyvesnis medžiagos rinkimas prasidėjo 1920 m., kai susibūrė gamtos mylėtojų, pagalbininkų būrelis. Vienas ištikimiausių rėmėjų buvo Panevėžio mokytojas gamtininkas Jurgis Elisonas, atsiuntęs muziejui nemažai gyvūnų rinkinių. Per trumpą laiką muziejaus rinkinys pasipildė 300 gyvūnų. 1920 m. sausio 27 d. buvo įkurti Aukštieji kursai turėję septynis skyrius, vienas iš jų – Gamtos skyrius – prisiglaudė GTS patalpose. Stotis tapo studijuojančių gamtininkų susibūrimo centru.[10] Per kelerius metus muziejaus rinkiniai plėtėsi, gausiausia buvo vabzdžių kolekcija – 53 tūkst., kurios žymią dalį sudarė 1914–1918 m. natūralisto Konstantino Ario Turkestane rinkta >20 tūkst. vabalų kolekcija.[9] GTS veikla nebuvo vien muziejininkystė, jame buvo mokoma ir vykdomi moksliniai darbai.

Dviejuose GTS kambariuose skirtuose muziejui pradžioje ekspozicijos pagrindą sudarė paukščių ir žinduolių eksponatai. Vėliau ji buvo papildyta naujai paruoštais žuvų, roplių ir buvusio Lebiodkos dvaro „Paukščių kambario“ eksponatais. Daugelis tuometinių eksponatų iki mūsų dienų neišliko. Muziejaus rinkiniai buvo pildomi ir mainų su kitų šalių gamtininkais dėka. Keistasi gyvūnų sąrašais, preparuotais kūneliais. Greitai muziejus nebegalėjo sutalpinti visų eksponatų dviejuose kambariuose.

GTS tada buvo vienintelė Lietuvoje gamtos mokslo ir pažinimo įstaiga. Turėjo įtakos Aukštųjų kursų ir Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto atsiradimui.

1922–1940 m. Lietuvos universiteto gamtos muziejusKeisti

 
Entomologo Alfonso Palionio drugių kolekcija muziejuje

1922 m. vasario 16 d. Kaune įkūrus universitetą, stotis – muziejus buvo perduotas Matematikos-gamtos fakulteto zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedrai ir tapo mokslinio tyrimo ir visuomenės švietimo įstaiga. Katedra ir muziejus sudarė nedalomą struktūrą, tie patys darbuotojai dirbo pedagoginį – mokslinį ir muziejinį darbą. Tais pačiais metais T. Ivanauskas oficialiai muziejui padovanojo savo ir tėvo rinkinius iš Lebiodkos dvaro. 1928 m. muziejus perkeltas į erdvesnes patalpas Donelaičio g. 20. 1922–1939 m. muziejus buvo visų faunos tyrimų centras. Šiuo laikotarpiu buvo įkurtos pirmosios originalios muziejaus biologinės grupės. Užmegzti ryšiai su Europos šalių aukštosiomis mokyklomis, tyrimų stotimis, muziejais ir sodais, keičiamasi eksponatais. 1929 m. už muziejaus įkūrimą T. Ivanauskas apdovanotas LDK Gedimino ordinu.

1922–1924 m. Zoologijos kabinete dirbo geologas Borisas Lašinas – tuomet jis buvo vienintelis „dailininkas“ ruošęs etiketes muziejaus eksponatams ir piešinius studentų paskaitoms.[11] Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedroje nuo 1922 m. laborantu, o nuo 1933 m. vyresniuoju asistentu dirbo Leonas Čereška. Jis aktyviai dalyvavo pildant muziejaus eksponatus, ruošiant juos ekspozicijai. Labiausiai prisidėjo pildant bestuburių skyriaus rinkinius. Svarų indėlį įnešė ir profesorius Steponas Jankauskas 1923–1940 m. dirbo katedroje – pradžioje laborantu, o vėliau taksidermistu – laborantu. Pirmasis muziejaus profesionalus entomologas Alfonsas Palionis parengė muziejui 582 drugių kolekciją, dabar eksponuojamą muziejaus istorinėje dalyje.[6] Muziejuje dirbo nuo 1925 m. iki karo pradžios. 1927–1938 m. katedroje dirbo Antanas Vaitkevičius, kuris ir vėliau, jau dirbdamas LMA Zoologijos ir parazitologijos institute palaikė su muziejumi glaudžius ryšius. 1935 m. muziejuje įsidarbino Petras Pedišius. Talentingas taksidermistas kartu su F.Jomantu ir S.Jankausku kūrė paukščių biologines grupes. 1938 m. pradėjo dirbti Jonas Šeštokas, kuris koordinavo paukščių žiedavimą atliekant migracijos tyrimus Žuvinto rezervate ir Ventės Rago ornitologinėje stotyje kartu su ilgamečiais šio darbo entuziastais Teofiliu Zubavičiumi ir Miku Posingiu.

Iki 1927 m. katedros ir muziejaus darbuotojai sukaupė daug faunistinės medžiagos. Muziejuje buvo 1253 paukščių iškamšos ir kailiukai, 121 skeletas ir jų dalys, 40 žinduolių iškamšų, ~100 tūkst. vabzdžių ir dar daug nesutvarkytos, nesusistemintos Lietuvos faunos medžiagos.[11] Po septynerių nuo Lietuvos universiteto įsikūrimo muziejus gavo naujas patalpas didžiuosiuose universiteto (buvusiuose valstybės spaudos) rūmuose K.Donelaičio ir Gedimino gatvių kampe (dabar KTU Administravimo fakultetas, K.Donelaičio g. 20). Muziejui buvo skirta antrame aukšte didelė (306 m²) salė. Ta proga buvo sudaryta nauja ekspozicija, kurios didžiąją dalį sudarė Lietuvos fauna. Tuo metu buvo pradėtos gaminti paukščių biologinės grupės, vaizduojančios juos natūralioje gamtinėje aplinkoje, kartu su lizdais, kiaušiniais, jaunikliais. Tuo metu tai buvo moderniausia ekspozicijos dalis. Pirmosios – tetervinų, kilniojo erelio, žuvėdrų su kirlikais biologinės grupės buvo sukurtos 1922–1927 m., slankų, jerubių, pempių ir laukių – 1927–1932 m. Muziejus nuolat augo, vyko mainai su kitų šalių muziejais, suteikę galimybę įsigyti ir naujų egzotinių faunos pavyzdžių, labai dominusių Lietuvos visuomenę. Po ekspedicijos į Braziliją 1932 m. buvo įsteigtas naujas atskiras egzotiškos faunos ekspozicijos skyrius, kuris muziejuje išliko iki 1948 m. 1932–1936 m. buvo sukurtos naujos varninių, gaidukų, o 1936–1939 m. rudagalvių kirų, strazdo giesmininko biologinės grupės. Klasikinio stiliaus sistematinis akademinio profilio Zoologijos muziejus, dažnai vadintas universiteto Gamtos muziejumi, gyvavo iki 1940 m. Ekspozicijos įvairumu, eksponatų gausumu (4100 egz.)[9] buvo plačiai žinomas ne tik Lietuvoje, tarp Baltijos šalių pralenkė net Rygos gamtos muziejų. Jį aplankė pusė milijono žmonių.[12]

1940–1960 m.Keisti

 
Ventės rago Ornitologinės stoties vedėjas Leonas Jezerskas žieduoja paukščius

1940 m. birželio 15 d. sovietams okupavus Lietuvą Matematikos-gamtos fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. Muziejus liko Kaune tose pačiose patalpose, globojamas T. Ivanausko ir prižiūrėtojo Antano Šiugždinio. Į Vilnių dirbti išvažiavo T. Ivanauskas, A. Palionis ir S. Jankauskas. Antrojo pasaulinio karo metu (1943 m. kovo 10 d.) muziejus buvo uždarytas ir paverstas karo ligonine. Po ilgų derybų su vokiečiais prof. T. Ivanausko nurodymu visos ekspozicijos spintos su eksponatais buvo sustumtos viena prie kitos eilėmis į salės galą prie galutinės sienos taip, kad nebūtų galima jų atidaryti ir pastatyta laikina lubų nesiekianti siena.[13] Karo metu dingo kai kurios paukščių iškamšos, sunaikintos paukščių lizdų ir kiaušinių kolekcijos, buvo apgadintos ekspozicinės spintos. Muziejui žalos pridarė ir nenaikinamos žiurkės, kandys. Nepaisant to, didžioji dalis eksponatų liko išsaugota.

1945 m. balandžio 14 d. Vilniuje įkurtas Biologijos institutas, priklausantis Lietuvos mokslų akademijai, kuriam 1945–1950 m. vadovavo T. Ivanauskas. Profesoriaus iniciatyva ir rūpesčiu muziejus tų pačių metų rugsėjo 15 d. buvo perduotas instituto žinion. Muziejaus direktoriumi laikinai buvo paskirtas F. Jomantas. 1946 m. lapkričio 2 d., dalyvaujant aukštiems miesto svečiams, visuomenės ir spaudos atstovams, muziejus buvo atidarytas lankytojams.[14] 1946 m. pradėjo burtis naujas muziejaus bendradarbių kolektyvas. F.Jomantui išvykus dirbti į Vilniaus universiteto Zoologijos katedrą, 1947 m. birželio 1 d. direktoriaus pareigos buvo patikėtos Ipolitui Gasiūnui, kuris po kelių mėnesių jų atsisakė. 1947 m. gale direktore paskirta Justina Kauneckienė iki tol buvusi KMI Bendrosios biologijos katedros laborante. Tais pačiais metais muziejuje pradėjo dibrti Leonas Jezerskas (nuo 1975 m. Ventės Rago ornitologinės stoties vedėjas), kuris taksidermijos pagrindų buvo išsiųstas mokytis į Maskvą pas profesorių Kocą.

1948 m. muziejus perkeltas į patalpas Laisvės al. 106. Tarpukaryje šioje vietoje stovėjo modernus Centralinio žydų banko‎ statinys, nuniokotas per karą.[15] 1949 m. po atstatymo darbų atsidarė. Ekspozicijoje buvo 4500 eksponatų, 11 paukščių biogrupių, skeletų rinkinys, lyginamosios anatomijos pavyzdžiai.[6] 1947–1962 m. T. Ivanauskas organizavo ir pats dalyvavo ekspedicijose į Astrachanės rezervatą, Turkmėniją, Kolos pusiasalį, Obės žemupį iš kurių į muziejų buvo parvežama naujų eksponatų.

1951 m. lapkričio 23 d. LMA Biologijos instituto direktoriaus Mečislovo Valiaus įsakymu iš muziejaus vadovo pareigų buvo atleista J. Kauneckienė, o. T. Ivanauskas – iš mokslinio vadovo pareigų, tačiau ryšių su muziejumi jis nenutraukė ir toliau rinko bei vežė į muziejų naujus savo rinkinius. Nuo A. Palionio Lietuvos drugių kolekcijos etikečių buvo nukirpta jo pavardė, nes kolekcininkas karo metu buvo atsidūręs Vakaruose.[13] Nauju muziejaus direktoriumi paskirtas Vytautas Skuodis. Šeštame dešimtmetyje susiformavo nauji muziejaus padaliniai ir nuolatinis darbuotojų kolektyvas, kuris beveik nepakitęs išliko iki muziejaus rekonstrukcijos. 1954 m. muziejus atnaujino paukščių žiedavimą ir migracijos stebėjimus Ventės Rago ornitologinėje stotyje ir Žuvinto rezervate.

Iki 1955 m. Kaune buvo du gamtos muziejai: Zoologijos ir buvęs Jėzuitų gimnazijos muziejus, nuo 1948 m. pavadintas Gamtos muziejumi (adresu Rotušės a. 9). 1924 m. įkurtas ir iki 1940 m. buvęs pusiau uždaru. Eksponatai pirkti iš Vokietijos ir Danijos muziejų, ekspozicija įrengta pedagogų ir mokinių rankomis. 1940 m. gimnazija ir muziejus buvo uždaryti. Pokario metais muziejus priklausė 9-os vidurinės mokyklos gamtos kabinetui, nuo 1948 m. – Kauno miesto kultūros skyriui. 1949–1955 m. lapkričio 18 d. muziejus Rotušės a. 9 buvo atidarytas lankymui. Šią dieną Ministrų Tarybos nutarimu Gamtos muziejus likviduotas ir perduotas LMA Biologijos instituto Zoologijos muziejui. Dėl vietos stokos perimti eksponatai buvo saugomi rinkinių saugyklose, o eksponuojami tik vienas kitas įdomesnis. 1957–1958 m., muziejaus kiemo dešinėje pusėje esančiame priestate buvo įrengta trečioji ekspozicijos salė.

1960–1980 m. Plėtra ir rekonstrukcijaKeisti

 
1927-1931 m. sukurta varninių biogrupė

1963 m. liepos 19 d. muziejus perduotas Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui. 1967–1974 m. muziejus organizavo ekspedicijas į Tadžikiją, Azerbaidžaną, Komandoro salas, Turkmėniją, Barenco jūrą. 1965 m. muziejaus vadovybė kreipėsi į KPI projektavimo–konstravimo biurą prašydama parengti rekonstrukcijos projektą. 1969 m. projektas parengtas ir kitąmet turėjo prasidėti statybos. Tačiau per 5 metus šalia muziejaus buvo pastatytas gyvenamasis namas, pasikeitė architektūrinė Laisvės prospekto aplinka, parengtas projektas nebetiko. 1970 m. gruodžio 16 d. zoologijos muziejui suteiktas T. Ivanausko vardas. 1972 m. pertvarkytos pirmoji ir antroji ekspozicijų salės. Muziejaus ekspozicijos plotas tuo metu buvo 557 m², buvo eksponuojama >5000 eksponatų. Ekspozicija buvo stipriai perkrauta, iš viso muziejuje buvo >70 tūkst. eksponatų, iš kurių vabzdžių – 61 244.[16] Muziejų tuo metu per metus aplankydavo >75 tūkst. lankytojų, ~200 ekskursijų.

1971 m. išskirtas ekskursijų vadovo etatas. Kitąmet muziejuje dirbo 29 darbuotojai. 1973–1976 m. ekspoziciją papildė E. Liutikienės dovanota Naujosios Zelandijos moliuskų kriauklių kolekcija.[6] 1974 m. prieš pat muziejaus rekonstrukciją muziejų paliko V. Skuodis, muziejuje dirbęs 23 metus. Pasitraukė ir kiti keli ilgamečiai darbuotojai (J. Gaižauskienė, V. Mackevičius, L. Jezerskas).

1974 m. birželio 16 d. muziejui vadovauti paskirtas Jurgis Dzidolikas, kuris 1975-04-25 mirė. 1975 m. balandžio 29 d. vadovu paskirtas Vytautas Čeponis, kuriam vadovaujant prasidėjo muziejaus rekonstrukcija. 1975 m. birželio mėn. muziejus buvo uždarytas lankytojams. 1978 m. nuspręsta atidaryti laikiną gerokai mažesnę ekspoziciją ir ją atidaryti lankytojams, tačiau dėl užtrukusių statybų tai padaryta tik 1980 m. balandį. Ši ekspozicija veikė tik 3 mėnesius, ją aplankė 28 tūkst. žmonių.[16]

1978 m. kovo 7 d. iš muziejaus išėjo V. Čeponis, nauju vadovu paskirtas Kostas Kubilius, juo buvo 3 metus. Aštuntame dešimtmetyje pasikeitė ir dalis kitų darbuotojų. 1979 m. gegužės 29 d. Vilniuje įvyko VGAK kolegijos posėdis, kuriame buvo pristatytas Zoologijos muziejaus ekspozicijos projektas. Ekspoziciją numatyta išdėstyti šešiose salėse.

1981–1990 m. Po rekonstrukcijosKeisti

 
Medžioklės trofėjų salė

1981 m. liepos 27 d. atidarytas po remonto.

Nauja ekspozicija užima 2505 m², išdėstyta per tris aukštus 6 salėse, 96 stenduose pagal mokslinę sistematiką nuo primityviausių iki sudėtingiausių organizmų. Eksponuojama 13 tūkst. vienetų, 13 dioramų, 46 biogrupės. Įrengta nauja medžioklės trofėjų salė. Salės radiofikuotos, vedamos ekskursijos.[6] Pirma salė buvo paskirta trofėjų ir gamtos apsaugos keičiamų parodų ekspozicijai. Atidarant muziejų joje buvo įrengta laikina ekspozicija gamtos apsaugos tematika. Antroje salėje įrengta istorinė muziejaus apžvalga ir bestuburių (be vabzdžių) ekspozicija. Trečioji salė buvo skirta vabzdžiams. Ekspozicijos projektas buvo apsvarstytas Lietuvos entomologų draugijos valdybos posėdyje 1978 m. Salėje eksponuota >10 tūkst. vabzdžių iš viso pasaulio. 1986 m. šalia šios salės įrengta pastovi sistematinė faunistinės filatelijos ekspozicija „Pasaulio gyvūnai“. Joje eksponuojami 1413 pašto ženklai, 11 blokų, 8 vokai, 3 atvirukai vaizduojantys 1362 gyvūnų rūšis. Šią kolekciją muziejui padovanojo mokytojas Jonas Gelaževičius. Ketvirtojoje salėje buvo eksponuojamos žuvys, varliagyviai ir ropliai. Ekspozicijoje buvo 30 varliagyvių, 90 žuvų ir 130 roplių. Penktojoje salėje buvo eksponuojami paukščiai. Vitrinose sistematine tvarka buvo išdėstyta ~900 paukščių iškamšų. Salėje įrengtos 8 naujos paukščių biogrupės, 3 dioramos. Šeštoji salė buvo skirta žinduoliams. Vitrinose eksponuota ~200 rūšių.

Po rekonstrukcijos pasikeitė darbuotojai, jų padaugėjo. 1981 m. liepos 29 d. direktore paskirta Nijolė Gulbinienė, prieš tai ėjusi direktoriaus pavaduotojos mokslo reikalams pareigas. 1982 m. minint T. Ivanausko 100-ąsias gimimo metines, įkurtas jo memorialinis kambarys.

1982–2000 m. muziejus suorganizavo 16 ekspedicijų.

Ekspozicija papildyta eksponatais iš Kauno, Rygos, Talino, Maskvos zoologijos sodų, Klaipėdos jūrų muziejaus, Kėdainių gamtininkų stoties.[6]

1987 m. Bestuburių skyrius reorganizuotas ir įkurtas Entomologijos skyrius.

Atkūrus NepriklausomybęKeisti

 
Ankstesnis logo
 
Vabzdžių ekspozicijos salė: Pasaulio drugiai

1995 m. Žuvų-roplių skyrius reorganizuotas į Žuvų ir Varliagyvių-roplių skyrius. Muziejuje taip susiformavo: Bestuburių, Vabzdžių, Žuvų, Varliagyvių-roplių, Paukščių ir Žinduolių skyriai, Eksperimentinė taksidermijos laboratorija, Biologinių preparatų dirbtuvės, Bioanalizės laboratorija ir zoologijos muziejaus filialai – Ventės Rago ornitologinė stotis su muziejumi, Juodkrantės aplinkos tyrimo laboratorija, Žuvinto ir Čepkelių rezervatų muziejai.

1996 m. surengta iš Danijos atgabenta judančių gyvūnų maketų paroda „Dinozaurai sugrįžo“, sulaukusi didelio susidomėjimo.

2003 m. sudarytas muziejaus archyvas siekiant išsaugoti vertingą medžiagą apie muziejų. Archyve sukaupta 1897–2002 m. mokslinė medžiaga, inventorinės knygos, publikacijos, rankraščiai, mašinraščiai ir kiti dokumentai lietuvių ir lotynų, rusų, vokiečių, anglų kalbomis. Jame saugomi 5253 įvairių dokumentų lapai, 1670 atvirukai ir atvirlaiškiai, 1081 nuotrauka.[17].

2009 m. muziejaus 90-ties metų jubiliejui atnaujinta ekspozicija, įrengta konfiskatų vitrina, osteologinė-paleontologinė salė, kurioje eksponuojami Lietuvoje rastų iškastinių gyvūnų – mamutų, gauruotojo raganosio, taurų fragmentai.[18]

2011 m. muziejui iš valstybės investicijos programos skirta lėšų vidiniame kieme statyti naują trijų aukštų saugyklų pastatą.[19] Į naująją saugyklą perkraustyti trys muziejaus skyriai. Į ją perkelti visi žuvų-roplių skyriaus eksponatai (6 tūkst.), du trečdaliai vabzdžių skyriaus (~100 tūkst.) ir trečdalis paukščių skyriaus (~2,6 tūkst.) eksponatų. Fondų saugojimo erdvės padidėjo 200 m², dabar užima 422 m². Naujoji eksponatų saugykla atitinka visus tokio pobūdžio statiniams keliamus reikalavimus. Saugykloje taip pat bus saugomi laukinių gyvūnų audiniai.[20]

2012 m. klasikinė muziejaus ekspozicija papildyta interaktyviais informaciniais terminalais – joje filmuota ir animuota medžiaga apie biogrupių atstovus.[21]

2013 m. lapkričio 19 d. atidaryta kriauklių ekspozicija. Ji suformuota iš muziejui padovanotos jūrininko Vykinto Matuzevičiaus 45 metus rinktos 10 tūkst. eksponatų kolekcijos. Ekspozicijoje demonstruojama ~300 pavyzdžių, kurie priklauso 200 rūšių.[22]

2015 m. sausį muziejaus kolekciją papildė dvi drugių kolekcijos. Jas dovanojo entomologai mėgėjai Vitalijus Bačianskas ir Vytautas Inokaitis. Abi kolekcijas sudaro >15 tūkst. drugių. V. Bačiansko kolekcija rinkta 1995–2014 metais, joje ~750 rūšių ir ~6,5 tūkst. drugių. V. Inokaičio kolekcijoje 663 rūšių ir daugiau kaip 8,5 tūkst. drugių rinktų 2002–2014 metais. Abi kolekcijos rinktos Lietuvoje.[23]

PavaldumasKeisti

Laikotarpis Institucija
1919–1922 Gamtos tyrimo stotis
1922–1930 Lietuvos universitetas
1930–1945 Vytauto Didžiojo universitetas
1945.09.15–1959.07.01 LMA Biologijos institutas
1959.07.01–1963.07.19 LMA Zoologijos ir parazitologijos institutas
1963 07 19 – 1989 Valstybinis gamtos apsaugos komitetas
1989–1994 Aplinkos apsaugos departamentas
Nuo 1994 Aplinkos ministerija[24]

VadovaiKeisti

Vadovas Metai
Tadas Ivanauskas 1919.07.15–1945.09.15
Feliksas Jomantas 1945–1946
Ipolitas Gasiūnas 1947.06.01–1947.09.15
Justina Kauneckienė 1947.10.20–1951.11.23
Vytautas Skuodis 1951.11.23–1974.04.20
Jurgis Dzidolikas 1974.06.15–1975.04.25
Kostas Kubilius 1978.03.07–1981.04.01
Nijolė Gulbinienė 1981.07.29-2016.07.09[24]
Ramūnas Grigonis Nuo 2016.07.10[25]

SkyriaiKeisti

Eksponuoja ~14 tūkst. daiktų, dar ~200 tūkst. sandėliuoja moksliniuose fonduose.

Veikia 7 skyriai: bestuburių (nuo pinčių iki vabzdžių), entomologijos (vabzdžių), ichtiologijos (žuvų), herpetologijos (varliagyvių, roplių), ornitologijos (paukščių), mamaliologijos (žinduolių), ekskursinis skyrius.

Yra 3 mokslinės laboratorijos – bioanalizės, biologinių preparatų dirbtuvės ir eksperimentinės taksidermijos.

Yra šalies paukščių žiedavimo centras: Ventės Rago ornitologinė stotis, Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorija, Žuvinto ir Čepkelių muziejai yra zoologijos muziejaus filialai.

BestuburiųKeisti

 
Vabzdžių skyrius

1953 m. įkūrūs atskirą padalinį atnaujinti entomologiniai tyrimai.

Ištakos siejamos su Gamtos tyrimų stoties įsteigimu 1919 m. Tuo laikotarpių bestuburių kolekcijos branduolį sudarė vabzdžių rinkiniai, kuriuos stočiai dovanojo entomologai K. Aris ir J. Vaitkevičius. Šiuose rinkiniuose buvo ~53 tūkst. vabzdžių. 1925–1940 m. muziejuje dirbo pirmas profesionalus entomologas Alfonsas Palionis. Jis muziejui paruošė drugių kolekciją, kurioje buvo 582 rūšys ir 2773 egzemplioriai. Šis rinkinys eksponuojamas ir šiandien. Didelių nuostolių bestuburių kolekcija patyrė Antro pasaulinio karo metais, kai dalis neprižiūrimų rinkinių buvo sunaikinta kenkėjų.

Muziejuje eksponuojami šių tipų gyvūnai: pintys, duobagyviai, kirmėlės (plokščiosios, apvaliosios, žieduotosios), moliuskai, nariuotakojai ir dygiaodžiai. Daugiausia eksponuojama moliuskų (tame tarpe apie 600 kriauklių rūšių) ir nariuotakojų. Bestuburių skyriuje saugoma 37 786 vnt. gyvūnų; pagrindiniam rinkinyje – 37 710 vnt., pagalbiniame rinkinyje – 76 vnt. Rinkiniuose gyvūnai saugomi įvairia forma: šlapi preparatai, mumifikuoti, skeletai, kriauklės. Muziejaus bestuburių ekspozicija išdėstyta sistematine, evoliucijos procesą atspindinčia tvarka, pradedant žemesniaisiais daugialąsčiais ir baigiant sudėtingos sandaros bestuburiais – nariuotakojais ir dygiaodžiais.[26]

1953–2003 m. vadovavo Elena Gaidienė. Dabar skyriaus vedėja – Alvyra Patapavičienė.

VabzdžiųKeisti

Bestuburių skyriaus saugyklose sukaupta >190 tūkst. vabzdžių priklausančių >14 tūkst. rūšių.

Didžioji dalis surinkta Lietuvoje, ženklią rinkinio dalį sudaro įvairių ekspedicijų medžiaga. Svarbios ekspedicijos: 1931 m. ekspedicija į Braziliją, 1985 m. – Turkmėniją, 1986 m. – Buriatiją, 1987 m. – Azerbaidžaną.[27] Per paskutinius 30 metų skyriaus darbuotojai atrado ir paskelbė 112 naujų Lietuvos] faunai vabzdžių rūšių.[28] Skyriaus vedėjas – Romas Ferenca.

Muziejaus saugyklose ir ekspozicijoje yra >130 tūkst. vabzdžių, priklausančių >14 tūkst. rūšių. Bestuburių salėje eksponuojama >10 tūkst. vabzdžių. Vabzdžiai eksponuojami dvejomis dalimis – sistematine ir zoogeografine. Pirmojoje eksponuojami 18 būrių atstovai, antrojoje – supažindinama su vabzdžių pasaulio įvairove.

Žuvų ir ropliųKeisti

 
Žuvų ir roplių ekspozicijos salė

Muziejuje yra 2126 žuvys.

Rečiausios ir vertingiausios rodomos salėje – pagal sistematinę tvarką išdėstytos 228 žuvys. Seniausios rinktos T. Ivanausko – 2,8 m kardžuvė, jūros šuniukas ir kt.

Žuvų rinkinių saugykloje saugomi 1897 žuvų egzemplioriai.[29]

Skyriuje saugoma 2799 vnt. varliagyvių ir roplių. Didžioji dalis gyvūnų saugoma šlapių preparatų forma. Ekspozicijos salėje eksponuojama 237 vienetai gyvūnų, priklausančių 187 rūšims. Ekspoziciją paįvairina biogrupės ir dioramos. 1981–1982 m. sukurta „Pilkųjų varanų“ biogrupė ir jūrinio vėžlio Logerchedas diorama.[30]

Vedėja – Natalija Avyžienė.

OrnitologijosKeisti

Saugyklose sukaupta >11 tūkst. egzempliorių: >6500 paukščių kūnelių ir odų, ~1800 iškamšų, 1600 skeletų, 1000 kiaušinių dėčių, 600 šlapių preparatų, 150 lizdų.[31] ~10% rinkinio rodoma ekspozicijoje, įrengtos 36 biogrupės.[32] Paukščių kolekcija pagal dydį patenka į Europos kolekcijų šimtuką – muziejus yra 69/130 muziejų, kurių kolekcijos laikomos didžiausiomis ir vertingiausiomis Europoje.[33] 2007 m. parengta paukščių kiaušinių ekspozicija, kurioje yra 680 kiaušinių priklausančių 196 rūšims. Viso muziejaus oologiniame rinkinyje yra 1000 paukščių dėtys, kuriose per 3500 kiaušinių.[34] Skyriaus vedėjas – Saulius Rumbutis.

ŽinduoliųKeisti

 
Žinduolių ekspozicijos salė

1977 m. įkurtas kaip atskiras padalinys. Eksponuojamų ir saugomų saugyklose žinduolių skaičius – 7000 vnt.

Rinkinį sudaro: 474 iškamšos; 900 kailių ir kūnelių; 306 kailių su kaukolėmis; 608 spiritiniai preparatai; 1553 kaukolės; 13 galvų iškamšų; 162 ragai su dalimi kaukolės; 15 kaukolių su ragais; 468 apatiniai žandikauliai; 23 skeletai; 43 iltys ir kt. Ekspozicinėje salėje demonstruojamos 354 iškamšos, 28 kaukolės ir 18 skeletų. Atskiroje medžioklės trofėjų salėje eksponuojami medžioklės laimikiai: iškamšos, ragai, iltys, kailiai.[35]

Eksponatų gamybos ir restauravimoKeisti

Skyriuje ruošiamos paukščių ir žinduolių iškamšos, kaupiami jų biometriniai duomenys, renkama kaukolių, skeletų, kailiukų medžiaga, restauruojami eksponatai, konservuojama iš ekspedicijų parvežta medžiaga. Muziejaus rekonstrukcijos metu 1979–1980 m. iškamšas imta gaminti nauju skulptūriniu metodu. Pirmieji muziejaus taksidermistai buvo F. Jomantas, S. Jankauskas. Nuo 1947 iki 1975 m. dirbo L. Jezerskas, kuris taksidermijos mokėsi Maskvoje. Vėliau dirbo ne vienas specialistas, sukūręs dabar muziejuje eksponuojamas iškamšas. Šiuo metu skyriui vadovauja Vilius Bručas.

Biologinės analizės laboratorijaKeisti

1986 m. įsteigtas, vienas naujausių muziejaus padalinių, įkurtas direktoriaus pavaduotojo mokslui R. Grigonio iniciatyva.

Laboratorijos paskirtis – biologinė į muziejų patenkančių stuburinių analizė, morfologinių ir kitų duomenų, naudojamų teoriniams apibendrinimams, kaupimas. Laboratorijoje gaminami įvairių sistematinių grupių gyvūnų šlapieji ir parafinizuoti preparatai, daromos paukščių odelės ir kūneliai, kaupiamos oologinės (paukščių kiaušinių) ir osteologinės (paukščių skeletų) kolekcijos.[36] Labarotorijai vadovauja Giedrė Pakeltytė.

Lietuvos paukščių žiedavimo centrasKeisti

 
Paukščių ekspozicija

Nuo paukščių žiedavimo Lietuvoje pradžios, jį koordinuoja Zoologijos muziejus.

1978 m. birželio 30 d. muziejaus mokslinės tarybos sprendimu oficialiai įsteigtas Respublikinis paukščių žiedavimo centras. 1981 m. pervadintas į Lietuvos žiedavimo centrą, dabar vadinamas Lietuvos paukščių žiedavimo centru[37] ir jis organizuoja bei koordinuoja paukščių žiedavimą šalyje, kaupia, sistemina ir apibendrina duomenis, palaiko ryšius su kitų valstybių žiedavimo centrais, stotimis, laboratorijomis bei tarptautinėmis organizacijomis. Lietuvos paukščių žiedavimo centras yra tikrasis EURING’o narys. Centrui nuo 1978 m. vadovauja Ričardas Patapavičius.

Kiti skyriaiKeisti

Be gyvūnų grupių skyrių muziejuje yra ekskursinis ir dailės skyriai. 1971 m. įkurto ekskursijų skyriaus darbuotojai rengia apžvalgines ekskursijas po muziejų, ruošia gamtinius projektus su ugdymo įstaigomis, rengia parodas ir konkursus, ruošia paskaitas jaunimui ir jis praveda nemokamai.

Muziejuje yra medžioklės trofėjų salė, kur rodoma >250 trofėjų iš viso pasaulio. Ekspoziciją sudaro – 150 ragų, 25 iškamšos, 31 kaukolė, 4 kailiai ir 37 iltys. Visi trofėjai įvertinti pagal Tarptautinės medžioklės ir gyvūnų apsaugos tarybos (CIC) patvirtintas trofėjų vertinimo formules. „Grand Prix“ įvertintas 1 eksponatas, aukso medaliu – 26, sidabro – 25, bronzos – 38 eksponatai. Didžioji trofėjų dalis – Lietuvos medžiotojų laimikiai.

FilialaiKeisti

Muziejus turi 4 filialus.

Ventės rago ornitologinė stotisKeisti

 
Ventės rago ornitologinė stotis

1929 m. įkurta T. Ivanausko iniciatyva.

Per Ventės ragą kartais praskrenda iki 300 tūkst. paukščių per parą. 2002 m. rugsėjo 23 d. pasiektas rekordas – sužieduoti 6519 paukščiai.[38] Stotyje kasmet apžieduojama apie 60-80 tūkst. paukščių. Stotyje veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su Kuršių marių gamtovaizdžiu, būdingiausiais biotopais, dažniausiai sutinkamais gyvūnais.

Pirmasis paukščius Ventės Rage ėmė žieduoti Mikas Posingis, dirbęs čia esančio švyturio prižiūrėtoju 1924–1944 m. Jis pasiūlė prof. T. Ivanauskui čia įkurti žiedavimo stotį, kas ir buvo padaryta profesoriaus pastangų dėka 1929 m. Pradžioje paukščiai buvo gaudomi užmetant tinklus ant krūmų ir į juos įvarant paukščius. 1959 m. pastatytos specialios gaudyklės. Nuo 1962 m. stoties darbuotojai Kuršių nerijoje pastatė gaudyklę ir ėmė ten žieduoti migruojančius paukščius (nuo 1986 m. žiedavimo darbus Neringoje perėmė naujai įsikūrusi Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis). 1978 m. Ventės Rage pastatyta didžioji paukščių gaudyklė, kuri buvo iškeliama į 25 metrų aukštį. 1982 m. stoties vedėjas Leonas Jezerskas sukūrė naujo tipo – zigzaginę gaudyklę į kurią paukščiai patekdavo tiek iš vienos, tiek ir iš kitos pusės. Nuo 1994 m. leidžia žurnalą „Ventės Ragas“ apie Nemuno deltos, Kuršių marių ir Baltijos pajūrio paukščius.[39]

Juodkrantės aplinkos tyrimų laboratorijaKeisti

Juodkrantė, kaip ir Ventės ragas, yra paukščių migracijos kelyje. Kartais per Kuršių neriją per parą praskrenda iki 3 milijonų paukščių, kurie čia gaudomi bei žieduojami. Per metus sužieduojama ~80 tūkst. paukščių.[7]

1962 m. įkurtas Nerijos paukščių žiedavimo postas. Pastatytos stacionarios paukščių gaudyklės, esančios 32 km nuo Klaipėdos. 1986 m. postas persiformavo į Ornitologinę stotį (muziejaus filialą), veikiančią visus metus, ir įsikūrė Juodkrantėje. 1994 m. stotis performuota į Aplinkos tyrimo laboratoriją. 1997 m. įrengtos voratinklinės gaudyklės. Laboratorijai vadovauja Vytautas Pareigis.[40]

Žuvinto rezervato muziejusKeisti

Žuvinto rezervato muziejuje eksponuojama šio unikalaus gamtos kampelio aplinka, pelkėjančio ežero evoliucija, būdingiausi augalai ir gyvūnai. Muziejus įsikūręs Aleknonių kaime. Muziejus buvo atidarytas 1976 m. gegužės 5 d.

1978 m. sausio 29 d. muziejus sudegė, tačiau mažiau kaip per pusantrų metų Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus taksidermistai vėl jį atkūrė net su didesne ekspozicija.[40]

Čepkelių rezervato muziejusKeisti

Čepkelių rezervato muziejaus ekspozicijoje – būdingi Dzūkijai augalų bei gyvūnų pavyzdžiai, gana išsami entomofaunos kolekcija, išraiškingos ir informatyvios biogrupės. Muziejus įsikūręs Marcinkonių kaime. Ekspozicija įrengta 1984 m.[40]

EkspedicijosKeisti

Ekspedicijose surinkta dauguma muziejaus eksponatų. Muziejus jas rengia nuo pat savo įkūrimo pradžios – vienos būdavo Lietuvoje, kitos į užsienį.

Dar Gamtos tyrimų centro laikais organizuotos pavienės išvykos. Nuo 1921 m. vykdytos reguliarios išvykos į Žuvintą ir Ežerėlį rinkti vabzdžių ir paukščių. 1922–1923 m. suorganizuotos penkios vietinės išvykos į Simno, Žaltyčio, Žuvinto ežerus, Palangos pajūrį, Oniškį, Veisiejus ir Seredžiaus apylinkes, Kauno apylinkes. 1926 m. vykdyta pirmoji kompleksinė ekspedicija į Sartų ežerą ir jo apylinkes. Panašios ekspedicijos vyko iki pat 1940 m. Išvykos atsinaujino tiktai po karo. Šeštame – septintame dešimtmetyje muziejaus darbuotojai vykdavo dažniausiai kartu su kitų institucijų (LMA Biologijos, Zoologijos ir parazitologijos institutų) darbuotojais. Nuo 1963 m., kai muziejus priklausė Gamtos apsaugos komitetui, darbuotojai dažniausiai vykdavo į pavienes išvykas rinkti eksponatų. Pirmoji tolima ekspedicija buvo surengta 1931 m. į Braziliją. Po jos net 16 metų išvykų už respublikos ribų nebuvo išvis. 1947 m. T. Ivanauskui užmezgus ryšius su Kijevo, Maskvos, Peterburgo ir kitų miestų muziejais, mokslo įstaigomis imta rengti tolimas ekspedicijas.

Didesnės ekspedicijos [17]:

Iki 1992 m. įvyko 42 tolimosios ekspedicijos.[41]

Populiarioje kultūrojeKeisti

  • 2015 m. gegužę muziejuje Erika Dženings filmavo klipą „Old Friends“.[42]
  • 2015 m. gruodžio 9 d. - T. Ivanausko zoologijos muziejaus įkūrimas bei ekspozicijos pristatyta LRT radijo laidoje "Atrask Lietuvą".[43]
  • 2016 m. vasario 12 d. - muziejus pristatytas internetinėje laidoje "Kaip ant delno" (vedėja Milana Jašinskytė).
  • 2017 m. kovo 5 d. - Rinkiniai rodyti laidoje "Mūsų gyvūnai".[44]

GalerijaKeisti

  • Parodos pradžia

  • T. Ivanausko memorialinis kambarys

  • Jūrinio vėžlio diorama

  • Žinduolių ekspozicijos salė

  • Žinduolių ekspozicijos salė

  • Priekiniame plane – Lietuvos stumbrai

  • Žinduolių ekspozicija

LiteratūraKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. ↑ https://rekvizitai.vz.lt/imone/kauno_t_ivanausko_zoologijos_muziejus/juridinis-asmuo/
  2. ↑ https://rekvizitai.vz.lt/imone/kauno_t_ivanausko_zoologijos_muziejus/
  3. ↑ Zoomuziejus.lt|Apie muziejų, 2015-04-15 Archyvuota kopija 2015-04-28 iš Wayback Machine projekto.
  4. ↑ Aplinkos ministerija – Tado Ivanausko zoologijos muziejui – 90 metų Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ http://www.museums.lt/Zurnalas/2008_04/LM_Nr4_2008_54_67.pdf
  6. ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Istorija
  7. ↑ 7,0 7,1 Muziejai.lt – Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus
  8. ↑ 8,0 8,1 Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. Aldorija: Vilnius, 1999 m. 7-18 psl.
  9. ↑ 9,0 9,1 9,2 Gaidienė E., Nuo Gamtos tyrimo stoties iki Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus (1919–2005). Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 2006’1, Kaunas: Lututė, 2006. ISBN 9955-692-24-3
  10. ↑ 10,0 10,1 Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. Aldorija: Vilnius, 1999 m. – 19-23 psl.
  11. ↑ 11,0 11,1 Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. Aldorija: Vilnius, 1999 m. – 24-31 psl.
  12. ↑ J.P. Zoologijos muziejus // Mūsų rytojus, 1936 m. Balandžio 24 d., Nr. 32.
  13. ↑ 13,0 13,1 Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. Aldorija: Vilnius, 1999 m. – 32-37 psl.
  14. ↑ Mantvydas E., Atidanart Zoologijos muziejų // Tarybų Lietuva. 1946 m. lapkričio 5, nr. 25
  15. ↑ http://renginiai.kvb.lt/I%F0-Kauno-istorijos?page=15 Archyvuota kopija 2013-11-04 iš Wayback Machine projekto. Laisvės al. 106: Centralinis žydų bankas
  16. ↑ 16,0 16,1 Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. Aldorija: Vilnius, 1999 m. – 37-42 psl.
  17. ↑ 17,0 17,1 Gaidienė, E., Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Bibliografijos rodyklė (1919–2009), 2010. – 7-15 psl. – ISBN 978–995-37-116-8
  18. ↑ L.Mačiulienė, T. Ivanausko zoologijos muziejus švenčia jubiliejų // Technologijos.lt, 2009 07 15
  19. ↑ T. Ivanausko muziejui – eksponatų saugykla // Grynas.lt, 2011-03-14
  20. ↑ Tado Ivanausko muziejuje bus saugomi laukinių gyvūnų audiniai // Grynas.lt, 2015-04-15
  21. ↑ Zoomuziejus.lt / Istorija, 2015-04-15
  22. ↑ Kauno muziejus gavo 10 tūkst. kriauklių kolekciją, kuri netelpa į ekspozicijų salę // Grynas.lt, 2015-04-15
  23. ↑ Zoomuziejus.lt, 2015-04-15 Archyvuota kopija 2016-01-31 iš Wayback Machine projekto.
  24. ↑ 24,0 24,1 Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. Aldorija: Vilnius, 1999 m. 32-33 psl. lentelės.
  25. ↑ Muziejaus kontaktai[neveikianti nuoroda]
  26. ↑ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Bestuburių skyrius
  27. ↑ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Vabzdžių skyrius
  28. ↑ Zoomuziejus.lt / Muziejaus skyriai, 2015-04-15 Archyvuota kopija 2015-04-28 iš Wayback Machine projekto.
  29. ↑ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Žuvų skyrius
  30. ↑ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Roplių skyrius
  31. ↑ Zoomuziejus.lt / Muziejaus skyriai, 2015-04-15
  32. ↑ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Paukščių skyrius
  33. ↑ Pakeltytė Giedrė. Ar didelė T. Ivanausko zoologijos muziejaus paukščių kolekcija? // Lietuvos muziejai, 2003 m. Nr. 4.
  34. ↑ T. Ivanausko zoologijos muziejuje – nauja paukščių kiaušinių kolekcija // Delfi.lt, 2007-03-29
  35. ↑ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Žinduolių skyrius
  36. ↑ Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – Biologinės analizės laboratorija
  37. ↑ Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. Aldorija: Vilnius, 1999 m. – 62-64 psl.
  38. ↑ Delfi TV – Ventės Rago ornitologinė stotis švenčia 80 metų jubiliejų
  39. ↑ Ziedavimas.com – Ventės Rago ornitologinė stotis
  40. ↑ 40,0 40,1 40,2 Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. – Aldorija: Vilnius, 1999 m. – 66-68 psl.
  41. ↑ Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus 1919–1999. – Aldorija: Vilnius, 1999 m. – 83-91 psl.
  42. ↑ Erica Jennings pristatė zoologijos muziejuje filmuotą vaizdo klipą / http://mieste.lt/veidai/2j71v3-erica-jennings-pristate-zoologijos-muziejuje-filmuota-vaizdo-klipa
  43. ↑ Atrask Lietuvą
  44. ↑ Mūsų gyvūnai (vedėja Rasa Eilunavičienė, LRT)

NuorodosKeisti

 
Vikiteka: Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus – vaizdinė ir garsinė medžiaga


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


  Straipsnis „Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kauno_Tado_Ivanausko_zoologijos_muziejus&oldid=6943413"