Kauno žydų bendruomenė - Kaune ir jo priemiesčiuose gyvenanti žydų kilmės žmonių bendruomenė bei su ja susijusi diaspora. Ji sudaro dalį litvakų bendruomenės.

Istorija redaguoti

 
Vilijampolės sinagoga

Kūrimasis redaguoti

Iki XIX a. dabartinio Kauno teritorijoje susiformavo du žydų rajonai - Vilijampolėje ir prie Kauno pilies.

Viljampolės (Slabados) miestelis buvo įsikūręs 1652 m., kuomet Jonušas Radvila buvo pasikvietęs užsienio pirklius čia kurtis. Šio miestelio gyventojus tuo metu sudarė beveik vieni žydai, kurie statėsi kulto objektus, turėjo savo kapines. XVIII a. pradžioje teisę laidoti mirusius prie Neries upės davė valdų savininkė dvarininkė Liudvika Radvilaitė (Ludwika Karolina Radziwiłł).

Panašiu metu, XVII a. pabaigoje, žydai ėmė kurtis ir už Neries upės, pačiame Kauno mieste. Pagrindinis jų kvartalas buvo netoli Kauno pilies, teritorijoje, kuri buvo nepavaldi miesto magistratui, vadinamoji jurizdika. Todėl žydų kūrimosi čia neribojo mieste priimami įstatymai. XVIII a. pradžioje čia jau stovėjo žydų maldos namai. Tačiau įtampa tarp augančios žydų bendruomenės ir miestiečių didėjo. 1716 m. Jėzuitų mokyklos studentai surengė pogromą ir sinagogą sugriovė. 1727 m. Kauno miesto asesorių teismas priėmė nuosprendį, pagal kurį žydai turėjo išsikraustyti iš miesto. Todėl didelė dalis jų iš centro persikėlė į Vilijampolę.

XVIII a. II pusėje žydams vėl susidarė palankios sąlygos. Tuo metu Vilijampolėje klestėjo įtakinga žydų giminė Soloveičikai. Izaokas Soloveičikas buvo Vilijampolės rabinas, o jo anūkai Mozė ir Abraomas 1772 m. pastatė garsiąją Vilijampolės sinagogą. Tai buvo pirmoji mūrinė sinagoga Lietuvos teritorijoje, statyta baroko architektūros stiliumi. Ji stovėjo prie pat Neries, netoli dabartinio Vilijampolės tilto. Netoliese buvo žydų švietimo įstaiga betmidrašas, o jo antrame aukšte rinkdavosi bendruomenės taryba kahalas. žydų kapinės buvo už miestelio.

1782 m. Kauno seniūnas Mykolas Pacas Soloveičikams išnuomojo savo valdą senamiestyje, buvusią tarp Kauno pilies ir dabartinių M.Valančiaus, Šv.Gertrūdos bei Jonavos gatvių, ir taip jiems vėl leido kurtis Senamiesčio teritorijoje[1]. Broliai Mozė ir Aaronas Soloveičikai tapo pirmaisiais žydais, kuriems buvo oficialiai leista pasistatyti mūrinį namą Kauno pusėje. 1788 m. ir Kaune buvo įkurta žydų bendruomenė – kahalas. Čia, į rytus nuo pilies griuvėsių, ėmė formuotis senasis Kauno žydų kvartalas.

Rusijos imperija redaguoti

 
Senoji Kauno mėsininkų sinagoga
 
Žydų vaikų namai

LDK atitekus Rusijos imperijai, visoje Lietuvoje žydų teisės buvo varžomos. Nepaisant to, tiek Vilijampolėje, tiek Kaune, jų benduomenė augo ir stiprėjo. XIX a. I pusėje Kauno žydų kvartale (Pilies g. 4) pastatyta pirmoji Kauno sinagoga (neišlikusi), ritualinė pirtis mikva, o 1854 m. pradėta statyti Kauno žydų ligoninė. Ši, ne kartą plėsta, Tarpukario laikotarpiu buvo viena iš svarbiausių Kauno ligoninių.

Rusijos valdžiai kontroliuojant Vilniaus žydų bendruomenes, XIX a. II pusėje Kaunas tapo Lietuvos žydų kultūrinio judėjimo centru. Čia gyveno tokie žydų veikėjai, kaip Yitzchak Elchanan Spektor, Abraomas Mapu ar Israel Isidor Elyashev. Amžiaus viduryje Kaune gyvenęs Yisroel Salanter paskleidė Musaro judėjimą. Jo pasekėjas Natanas Cvi Finkelis Vilijampolėje įkūrė ješivą, tapusią visų litvakų musaro judėjimo centru. Išsiskyrus ješivos lyderių nuomonei, nuo ješivos atskilo Kauno kolelis.

Kaune žydų galimybės kurtis nebuvo ribojamos, todėl jų skaičius mieste augo, atsirado daug naujų bendruomenės visuomeninių pastatų. Žydų kilmės pirklys Merkelis Kadisonas įkūrė pirmąjį Lietuvoje uždarą mėsos turgų. Tuo metu Senamiestyje išdygo Mėsininkų sinagoga, Neviažskio sinagoga, Birštono g. sinagoga, Naujamiestyje pastatyta Chasidų sinagoga, Choralinė sinagoga, Maušos Hausmano sinagoga, už tuometinio miesto ribų - Žaliakalnio sinagoga. Be Vilijampolės kapinių už miesto buvo įkurtos Žaliakalnio žydų kapinės ir Aleksoto žydų kapinės.

Kiti XIX a. statyti žydų visuomeniniai pastatai buvo Žydų vaikų namai (Gruodžio g. 25), Žydų labdaros mokykla (Mapu g. 18) ir kt.

Tarpukaris redaguoti

Holokaustas redaguoti

Po holokausto redaguoti

Nuorodos redaguoti