Kaukėtasis padūkėlis
| Sula dactylatra | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
.jpg) Kaukėtasis padūkėlis (Sula dactylatra) | ||||||||||||||
| Apsaugos būklė | ||||||||||||||
 Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1] | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||
| Sula dactylatra Lesson, 1831 |
Kaukėtasis padūkėlis (Sula dactylatra) – padūkėlinių (Sulidae) šeimos jūrinis paukštis. Sutinkamas okeaninėse tropikų salose, išskyrus rytų Atlantą. Rytų Ramiajame vandenyne jį išstūmė Sula granti, anksčiau laikytas kaukėtojo padūkėlio porūšiu.[2][3] Paukštis dar vadinamas kaukėtuoju smigiku (masked gannet) arba mėlynveidžiu padūkėliu (blue-faced booby).
Biologija redaguoti
Didžiausias iš padūkėlių, jo dydis iki 85 cm, sparnų mostas iki 170 cm, svoris iki 2,2 kg. Suaugęs paukštis baltas, su juoda veido kauke. Abi lytys turi panašų plunksnų apdarą, kuris nesikeičia sezonų eigoje. Peri nedidelėse kolonijose, padeda du baltus kiaušinius smėlėtų paplūdimių nedideliuose įdubimuose. Pirmasis išsiritęs jauniklis paprastai nužudo antrąjį.
Kaukėtasis padūkėlis jūroje paprastai tylus, tačiau kolonijose leidžia aukštą švilpiantį pasveikinimo garsą. Kol peri, demonstruoja platų spektrą garsų. Paukštis pakankamai sėslus, žiemojantis jūroje, bet retai pastebimas toliau nuklydęs nuo perimviečių kolonijos. Jis puikiai nardo, dideliu greičiu smigdamas į vandenį vertikaliai ar beveik vertikaliai iš 12–100 m aukščių, dažniausiai iš 15–35 m aukščio, pasiekdamas 3 m vandens gylį. Daugiausiai minta žuvimi, taip pat galvakojais.
Taksonomija redaguoti
Rūšies pavadinimo dalis dactylatra sudaryta iš senovės graikų žodžio dactyl – „pirštas“ ir lotynų ater – „juodas“. „Juodi pirštai“ reiškia išskleistų sparnų galų juodas plunksnas.[4]
Yra 4 porūšiai, nė vienas iš jų nėra atskiriamas jūroje:
- S. d. personata (Gould, 1846): centrinis ir vakarų Ramusis vandenynas, aplink Australiją, šalia Meksikos bei Klipertono saloje.
- S. d. dactylatra (Lesson, 1831): Karibų jūra ir kai kurios Atlanto salos, įskaitant Dangun Žengimo salą, taip pat aplink Tobagą.
- S. d. melanops (Hartlaub, 1859): vakarų Indijos vandenynas.
- S. d. tasmani, įskaitant S. d. fullagari (van Tets, Meredith, Fullagar & Davidson, 1988): Lordo Hau sala ir Kermadeko salos
Literatūra redaguoti
- Harrison, Peter (1988). Seabirds (2nd ed.). London: Christopher Helm. ISBN 0-7470-1410-8
- Hilty, Steven L. (2003). Birds of Venezuela. London: Christopher Helm. ISBN 0-7136-6418-5
Šaltiniai redaguoti
- ↑ „IUCN Red List - Sula dactylatra“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.
- ↑ Pitman, R. L.; Jehl, J. R. (1998): Geographic variation and reassessment of species limits in the "Masked" Boobies of the eastern Pacific Ocean. Wilson Bulletin 110(2): 155-70
- ↑ Friesen, V. L.; Anderson, D. J.; Steeves, T. E.; Jones, H. & Schreiber, E. A. (2002): Molecular Support for Species Status of the Nazca Booby (Sula granti). Auk 119(3): 820–26. [English with Spanish abstract] DOI: 10.1642/0004-8038(2002)119[0820:MSFSSO]2.0.CO;2 PDF fulltext Archyvuota kopija 2006-05-23 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Gray, Jeannie; Fraser, Ian (2013). Australian Bird Names: A Complete Guide. Collingwood, Victoria: Csiro Publishing. p. 151. ISBN 978-0-643-10471-6.