Bismarkas (karo laivas)

Bismarck
„Bismarkas“ 1940 m.
Bendra informacija
Valstybė	Vokietija
Vėliava
Statytojas	Blohm & Voss
Nuleistas	1939 m. vasario 14 d.
Plaukioja (-jo) nuo	1940 m. rugpjūčio 24 d.
Plaukiojo iki	1941 m. gegužės 27 d.
Būsena	nuskendęs
Charakteristikos
Klasė	Bismarko klasės kovinis laivas
Tipas	linijinis laivas
Vandentalpa	41 700 t (standartinis) 50 300 t (pinai pakrautas)
Ilgis	251 m (bendras) 241,5 m (ties vaterlinija)
Plotis	36 m
Aukštis	15 m
Grimzlė	9,3 m (standartinė) 10,2 m (pilnai pakrauto)
Galia	150170 AG
Varomoji jėga	12 Wagner garo katilų 3 Blohm & Voss garo turbinos 3 trijų menčių sraigtai, kurių skrsmuo 4,7 m
Greitis	30 mazgų (55,56 km/h)
Įgula	2092
Ginkluotė	8 380 mm patrankos keturiose šarvuotuose bokštuose; užtaiso svoris 800 kilogramų, nuotolis 36,5 kilometrai; šaudymo sparta - 2 šūviai per minutę. 12 150 mm patrankų šešiuose bokštuose; užtaiso svoris 45,3, nuotolis 23 km, šaudymo sparta - 8 šūviai per minutę. 14 105 mm zenitinės patrankų; užtaiso svoris 15 kg, nuotolis 17,7 km, šaudymo sparta - 18 šūvių per minutę. 16 37 mm zenitinių patrankų; užtaiso svoris 0,75 kg, nuotolis 8,5 km, šaudymo sparta - 40 šūvių per minutę. 12 20 mm zenitinių patrankų; nuotolis 4,9 km, šaudymo sparta - nuo 120 iki 220 šūvių per minutę.
Šarvai	Korpusas: 145-320 mm Denis: 110-120 mm Pertvaros: 220 mm Bokštai: 130-360 mm Pabūklų aikštelės: 342 mm Šturmano bokštelis: 360 mm
Lėktuvų kiekis	4 Arado Ar 196

„Bismarkas“ – vienas iš žinomiausių Antrojo pasaulinio karo laivų, pavadintas Vokietijos kanclerio, pirmojo Vokietijos Reicho architekto, Otto von Bismarck garbei. Pradėtas statyti 1936 m. Hanoveryje, visiškai užbaigtas 1940 m. 1941 m., po įnirtingų mūšių su britų Karališkuoju laivynu, laivas nuskendo, nusinešdamas per 1800 įgulos gyvybių. Nuskendusios nuolaužos buvo rastos 1989 m. žymaus tyrinėtojo Roberto Balardo ekspedicijos metu.

Laivo statyba

Statomas „Bismarkas“

Vokietijai, pralaimėjusiai Pirmąjį pasaulinį karą, buvo numatytos sankcijos pagal Versalio sutartį. Ši sutartis numatė ir Vokietijos karinio laivyno apribojimus, kurie draudė viršyti numatytą laivų tonažą bei jų skaičių, bet griežti apribojimai buvo panaikinti 1935 m. pagal Londono susitarimą, kuris numatė, kad Vokietija gali atstatyti savo laivyną iki 35 procentų Britanijos laivyno dydžio. Kartu buvo numatyta, kad bendras laivų tonažas bus iki 184 000 tonų, kas leido Vokietijai turėti penkis 35 000 tonų karo laivus. Iš pradžių „Bismarkas“ buvo ir projektuojamas išlaikant susitarimo apribojimus, bet vėliau apribojimų nebuvo paisoma.

1936 m. prasidėjus laivo statybai Hanoveryje, priešingai nei iki tol turėtos panašios klasės laivai, „Scharnhorst“ ir „Gneisenau“, „Bismarko“ ilgis buvo padidintas iki 250 metrų (palyginimui, „Titaniko“ 269 metrai) o plotis siekė 36 metrus (palyginimui, „Titaniko“ – 28 metrai). Prailgintas laivo korpusas leido patalpinti papildomą, ketvirtą 380 mm patrankų bokštą. Laivo korpusas buvo padengtas naujos sudėties plieno (Wotan) šarvais, kurių storis siekė 33 centimetrus. Laivo patobulinimai vertė didinti tonažą iš pradžių iki 42 000 tonų, nors oficialiai buvo teigiama, kad laivas vis dar yra 35 000 tonų. Laivo korpusas buvo padalintas į 22 autonomines sekcijas, saugančias nuo gaisro bei užliejimo. Laive taip pat buvo įrengta ir apsauga nuo torpedų, įrengiant kelių sluoksnių šarvus, sumažinančius sprogimų daromą žalą.

1939 m. laivas buvo nuleistas į vandenį. Nuleidimo ceremonijoje dalyvavo Adolfas Hitleris, o laivą pakrikštijo Otto von Bismarck'o anūkė Dorathea von Lovenfeld. 1940 m. rugpjūčio 24 d. laivas oficialiai buvo įtrauktas į Vokietijos karinio laivyno sudėtį. Pastatyto ir pilnai pakrauto laivo masė buvo 50 000 tonų, 15 000 tonų daugiau, nei buvo oficialiai teigiama. Laivui vadovauti buvo paskirtas Ernstas Lindemannas (Ernst Lindemann). 1940 m. laivas pradėjo savo pirmuosius bandymus – manevringumo, šaudymo ir kitus, jam dar neišplaukus iš Hamburgo, laivas padėjo atremti britų oro antpuolį, bet nėra jokių duomenų ar jis numušė nors vieną lėktuvą. Bandymai vyko Baltijos jūroje, kuri tuo metu buvo sąlyginai rami vieta, gruodžio viduryje laivas sugrįžo atlikti paskutinius patobulinimus, o kovo viduryje vėl sugrįžo atlikti bandymų, pagaliau dar po dviejų mėnesių laivas buvo paskelbtas tinkamas karo tarnybai.

Mūšiai

Vokietijos karo vadovybė buvo suplanavusi, kad „Bismarkas“ su kitais karo laivais („Tirpitz“, „Scharnhorst“, „Gneisenau“) sudarys kovos junginį, kurio paskirtis bus naikinti Britanijos prekinius laivų konvojus ir taip prisidėti prie Didžiosios Britanijos blokados. Šie planai nebuvo įgyvendinti, kadangi tiek „Tirpitz“, tiek ir „Scharnhorst“ laivams buvo atliekamas kapitalinis remontas. Planai dėl „Bismarko“ keitėsi kelis kartus, kol galiausiai buvo nuspręsta, kad „Bismarkas“ ir „Prinz Eugen“ turės patruliuoti Šiaurės jūrą. 1941 m. balandžio 25 d. buvo duotas įsakymas išplaukti. Gegužės 1 d. laivą inspektavo Hitleris, o po kelių savaičių jis pasiekė Norvegijos krantus, prie kurių laivas buvo nudažytas maskuojančia spalva, o gegužės 21 d. „Bismarkas“ ir „Prinz Eugen“ sudarė vieną kovos grupę ir išplaukė į paskyrimo vietą.

Karo laivas HMS „Hood“, nuskandintas „Bismarko“ 1941-05-24

Kovos grupė pirmą kartą su priešu susidūrė gegužės 23 d., kuomet britų laivas HMS „Suffolk“ ir vėliau prie jo prisijungęs HMS „Norfolk“, bandė persekioti „Bismarką“, po „Bismarko“ atidengtos ugnies persekiotojai buvo priversti pasitraukti. Britų laivai perdavė priešo koordinates netoliese buvusiam pastiprinimui, kuris netrukus įsijungė į mūšį. Pastiprinimą sudarė laivai – linijinis laivas HMS „Prince of Wales“ ir linijinis kreiseris HMS „Hood“. Britai planavo su savo laivais pirmiausiai pulti „Bismarką“, o „Prinz Eugen“ palikti kitiems kreiseriams. Tuo tarpu britai nežinojo, „Bismarko“ puolimo HMS „Suffolk“ ir HMS „Norfolk“ metu, buvo pažeistas „Bismarko“ radaras. „Bismarkui“ įsakyta pakeisti savo poziciją, užleidžiant „Prinz Eugen“ pirmąją vietą kovinėje grupėje. Britai, norėdami netikėtai užpulti vokiečius, uždraudė naudoti pranešimų signalus, kas apsunkino priešo sekimą. Kai laivai priartėjo vienas prie kito 31 kilometro atstumu, britai atidengė ugnį į „Prinz Eugen“. Vokiečiai, naudodamiesi naujausiomis nuotolio matavimosi priemonėmis, iš pirmų bandymų pažeidė HMS „Hood“, o netrukus „Bismarko“ paleistas šūvis pramušė HMS „Hood“ šarvus, ir sprogimas perlaužė laivą į dvi dalis. Kova tetruko 8 minutes. Iš laive buvusios 1419 žmogaus įgulos tik trys nariai liko gyvi. Kuomet HMS „Hood“ buvo nuskandintas, vokiečių artilerijos ugnis buvo sukoncentruota į HMS „Prince of Wales“, kuris irgi buvo stipriai apgadintas, todėl pasislėpęs po dūmų uždanga spruko iš mūšio. „Bismarkas“ taip pat nukentėjo – pradėjo nutekėti kuras, o pramušus šarvus buvo užlieta viena iš laivo sekcijų. Buvo priimtas sprendimas laivą nukreipti į artimiausią tinkamą remontui uostą.

„Bismarkas“ puola HMS „Prince of Wales“ laivą po HMS „Hood“ paskandinimo

Londoną pasiekusi žinia, kad vienas iš Karališkojo laivyno pasididžiavimų HMS „Hood“ buvo sunaikintas vieninteliu „Bismarko“ šūviu, sukėlė sąmyšį, o Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) įsakė – „Nuskandinti „Bismarką“!“ Britų laivai buvo atleisti nuo ankstesnių įsakymų ir buvo nukreipti persekioti „Bismarką“. Kadangi pagrindinės britų pajėgos gerokai atsiliko nuo „Bismarko“, todėl buvo sumanyta laivą atakuoti iš oro ir, nepavykus nuskandinti, pažeisti tiek, kad jo greitis būtų minimalus, kas leistų jį prisivyti pagrindinei laivų grupei. Šį sumanymą turėjo įgyvendinti lėktuvnešiai, kurie turėjo priartėti prie priešų laivų 185 kilometrų atstumu.

Gegužės 24 d. „Bismarkas“ ir „Prinz Eugen“ išsiskyrė, kai „Bismarko“ persekiojimą pradėjo du lėktuvnešiai, 13 kreiserių, 21 eskadrinis minininkas, 6 linijiniai kreiseriai. Vėlai vakare „Bismarkas“ susidurė su pirmaisiais lėktuvais ir sėkmingo manevravimo dėka išvengė rimtesnių pažeidimų. Gegužės 25 d., po „Bismarko“ atlikto manevro, britų lėktuvai buvo suklaidinti ir nesugebėjo nustatyti teisingo kurso iki tol, kol nebuvo perimtas radijo signalas. Gegužės 26 d. lėktuvai vėl vizualiai aptiko laivą ir netrukus pradėjo puolimą. Laivas toliau manevruodamas išvengė rimtesnių pažeidimų, tik atakos pabaigoje lėktuvų išleista torpeda pataiko į silpniausią laivo vietą – laivagalį, tokiu būdu buvo sugadintas laivo vairavimo mechanizmas, kuris užstrigo pasuktas 15 laipsnius į kairįjį bortą. Netrukus laivo kapitonas persiuntė į Berlyną radijo pranešimą – „Laivas nevaldomas. Mes kausimės iki paskutinio sviedinio. Tegyvuoja fiureris.“

Gegužės 27 d. nevaldomą laivą prisiveja pirmieji britų karo laivai – HMS „Rodney“ bei HMS „King George V“. Po įnirtingo mūšio viena po kitos išvesta iš rikiuotės „Bismarko“ patrankos, vėliau valdymo postas. Nors praktiškai visa „Bismarko“ viršutinė dalis buvo sunaikinta, laivas nenuskendo, o laivai HMS „Rodney“ bei HMS „King George V“, iššovę per 700 šūvių, buvo priversti nutraukti puolimą ir atstatyti kuro bei šaudmenų atsargas. Juos pakeitė HMS „Norfolk“ ir HMS „Dorsetshire“, kurie torpedavo „Bismarką“. 10.36 „Bismarkas“ nuskendo su vis dar pakeltomis savo vėliavomis. Iš laivo įgulos, kurią sudarė per 2000 žmonių, liko gyvi 119. Iki šiol nėra sutariama kas nuskandino „Bismarką“ – paskutinės britų torpedinės atakos ar laivą sąmoningai paskandino jo įgula, kaip teigia likę gyvi jos nariai.

Ekspedicijos

Pirmasis nuskendusį „Bismarką“ rado dr. Robertas Balardas (1989 m. birželio 8 d.). Balardas taip pat buvo pirmasis, kuris surado nuskendusį „Titaniką“ 1985 m. Pirmoji Balardo organizuota ekspedicija prasidėjo dar 1988 metais, bet ji nebuvo sėkminga. Po metų suorganizuotoje ekspedicijoje, ištyrus 200 kvadratinių mylių plotą buvo rastos laivo nuolaužos 4790 metrų gylyje, 600 mylių į vakarus nuo Bresto (Prancūzija). Ekspedicijos metu buvo nustatyta, kad nepaisant to, kad „Bismarkas“ buvo stipriai apšaudytas, jo nuolaužos buvo labai geros būklės, visas laivo korpusas, išskyrus laivugalį, buvo sveikas. Pagal informaciją, surinktą ekspedicijos metu, Ballard teigė, kad laivas buvo specialiai paskandintas jo įgulos.

Ilgą laiko tarpą nebuvo organizuota naujų ekspedicijų į „Bismarko“ žūties vietą ir tik 2001 m. buvo organizuota Michaelio McDowello vadovaujama ekspedicija, kuri buvo pirmoji ekspedicija, kada kartu nėrė ir žmonės. Ekspedicija naudojosi rusų tyrimų laivu „Akademik Mstislav Keldyš“. Po metų ekspediciją surengė Džeimsas Kameronas (James Cameron) kuris taip pat pasinaudojo „Akademik Mstislav Keldyš“. Apžiūrėjęs laivui padarytas torpedų pažeidimus, nustatė, kad jos nepramušė laivo antrojo šarvų sluoksnio. Pagal surinktą medžiagą Cameronas sukūrė dokumentinį filmą Expedition: Bismarck ('Ekspedicija: „Bismarkas“').

Metai	Ekspedicijos vadovas	Tyrimų laivas	Pastabos
1989 Gegužė-birželis	Robertas Ballardas	Star Hercules	Naudojamas nuotolinio valdymo aparatas Argo, Bismarko nuolaužos randamos birželio 8 d.
2001 Birželis	Michaelas McDowellas	Akademik Keldyš	Pirmasis panėrimas su žmogumi. Aštuoni panėrimai su MIR aparatais.
2001 liepa	Davidas L. Mearnsas	Northern Horizon	Naudojamas aparatas Magellan 725
2002 Gegužė-birželis	Džeimsas Kameronas (James Cameron)	Akademik Keldyš	Šeši panėrimai su MIR aparatais.
2002 liepa	Michaelas McDowellas	Akademik Keldyš	Šeši panėrimai su MIR aparatais.
2002 Gegužė	Michaelas McDowellas	Akademik Keldyš	Keturi panėrimai su MIR aparatais.

Šaltinis: The battleship Bismark, 2007. The wreck of the Bismark. Žiūrėta 2010-03-18

Nuorodos

• Filmuota medžiaga. Žiūėrta 2010-03-18

Šaltiniai

• G. Williamson, 2004. German Battleships. 1939–1945. Osprey Publishing. ISBN 1-84176-498-1
• R. Jackson, 2001. Kriegsmarine. The Illustrated History of the German Navy in WII. ISBN 1-85410-746-1
• Titanic, 2007. Encyclopædia Britannica Online: Titanic Archyvuota kopija 2007-11-20 iš Wayback Machine projekto.. Žiūrėta 2010-03-18
• Hunt for the Hood, 2007. Battles. Žiūrėta 2010-03-18
• The battleship Bismark, 2007. The wreck of the Bismark. Žiūrėta 2010-03-18

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.