Karo žaidimas (angl. wargame, war game) – bendras terminas, skirtas apibūdinti bet kokius žaidimus, kurių pagrindinis objektas susijęs su karo tematika.[1] Kartais taip pat pavartojamas terminas konfliktų simuliacija (angl. conflict simulation), kuris daugiau apibūdina sudėtingus strateginius žaidimus, kuriuose be karo veiksmų imitacijos, daug dėmesio skiriama socialiniams ir kultūriniams aspektams, tokiems kaip politika ar diplomatija.[2]

Stalo karo žaidimas

Šiuolaikinio hobio – žaisti karo žaidimus – kilmės šaknys siekia XIX a. pradžią. Nuo to laiko karo žaidimai labai pasikeitė, iš miniatiūrų ir stalo karo žaidimų radosi šiuolaikiniai kompiuteriniai arba kompiuterio pagalba žaidžiami karo žaidimai. Tačiau miniatiūrų ir stalo žaidimai tebėra populiarūs ir šiandieninės visuomenės tarpe.

Pagal tematiką karo žaidimai paprastai būna istoriniai, hipotetiniai, fantastiniai (maginė arba mokslinė fantastika). Istoriniai karo žaidimai sudaro bene didžiausią grupę. Jie yra paremti tikrais įvykiais ir juose bandoma kiek įmanoma apytikriai atkurti tikras karines pajėgas, karo lauko reljefą ir kitus reikšmingus veiksnius, su kuriais susiduria žaidimo dalyviai. Hipotetiniai žaidimai yra grindžiami istoriniais faktais, bet yra siejami su mūšiais ar konfliktais, kurie iš tiesų nevyko (arba dar įvyks). Fantastiniuose žaidimuose vyksmo vieta būna išgalvota arba paremta grožinės literatūros motyvais.

Variantai redaguoti

Pagal skirtingas versijas karo žaidimai skirstomi į:

  • Stalo, kurie, priešingai nei kompiuteriniai arba miniatiūrų žaidimai, kurie žaidžiami platesnėje ir didesnės laisvės erdvėje, paprastai žaidžiami ant žaidimų lentos.
  • Kortų. Dėl savo pobūdžio kortos gerai tinka abstraktiems žaidimams, kurie neturi karo žaidimams įprastų simuliacijos aspektų. Tradiciniai kortų žaidimai, tokie kaip Karas, nelaikomi karo žaidimais, nors jei ir formaliai yra apie tą patį dalyką.
  • Kompiuterinius, kurie dar skirstomi į žaidžiamus kompiuteriu arba su jo pagalba.

Tipai redaguoti

Karo žaidimai taip pat pagal karinius vienetus ir žemėlapio mastelį skirstomi į:

  • Grand strategijas. Valstybės arba imperijos lygmens karines strategijas, kuriose dėmesys skiriamas ilgalaikiam karui (arba karų serijai) ir visos imperijos judėjimui bei išteklių panaudojimui. Tokiame žaidime gali nebūti pavienių karinių vienetų ar net armijų; vietoje to dėmesys telkiamas į karo teatro operacijas. Visi valstybės ištekliai gali būti panaudoti ilgalaikėje kovoje. Tokia simuliacija beveik visada apima politinius, ekonominius ir karinius konfliktus. Vienas iš pavyzdžių – žaidimas Risk.
  • Strateginius. Kariniai vienetai paprastai yra divizijos, korpuso arba armijos dydžio ir yra reitinguojami pagal daromos žalos stiprumą. Tokio masto žaidime didelę reikšmę turi ekonominė gamyba ir diplomatija. Tokio požanrio žaidime išnaudojamos visos puolančiosios valstybės karinių pajėgų šakos, apimant ištisus karus ir ilgalaikes kampanijas.
  • Operacinius. Įprastinių karinių vienetų dydis yra nuo bataliono iki divizijos; jų vertę nusako bendri stipriųjų ir silpnųjų pusių duomenys. Tokiame žaidime orai ir logistika yra reikšmingi veiksniai. Didžiausias karinis vienetas, kurį gali valdyti žaidėjas, yra armija. Kitos karinių pajėgų šakos daugiau ar mažiau atlieka abstraktų vaidmenį, paprasčiausia kampanija trunka vieną žaidimo sesiją.
  • Taktinius. Kariniai vienetai varijuoja nuo pavienių transporto priemonių ir skyrių iki būrių ar kuopų; jų vertę nusako individualios ginkluotės tipas ir šaudymo nuotolis. Paprastai kariaujama atskiromis pajėgomis viename imituojamame mūšyje arba didelio mūšio dalyje, retkarčiais įsikišant ir kitoms pajėgoms.
  • Skirmišus. Reprezentuojamos kovos tarp pavienių kareivių. Kariniai vienetai gali turėti patirtų sužalojimų ir turimos amunicijos skaitiklių. Tokį žaidimą sudaro nedideli susišaudymai „žmogus prieš žmogų“ mastelyje.
 

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. What is a Wargame?, alanemrich.com Archyvuota kopija 2014-08-28 iš Wayback Machine projekto.
  2. Dr. Jorit Wintjes, DH1 - Introduction to Conflict Simulation, Uni Würzburg, 2012 Archyvuota kopija 2015-06-07 iš Wayback Machine projekto.