Karmė (palydovas)

Karmė
Atradimas
Atradėjas S. B. Nicholson
Atrastas 1938 m. liepos 30 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys 23 734 465 km (0,15866 AU)
Orbitos ilgis 145 425 000 km (0,972 AU)
Ekscentricitetas 0,3122
Periapsis 16 324 700 km (0,109 AU)
Apoapsis 31 144 200 km (0,208 AU)
Apskriejimo
periodas
721,82 d.
Vidutinis greitis
orbitoje
max: 3,191 km/s
vid: 2,253 km/s
min: 1,673 km/s
Posvyris 167,53° (į Jupiterio ekvat.), 165,54° (į ekliptiką)
Planetos palydovas Jupiterio
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo 46 km
Paviršiaus plotas ~6600 km²
Tūris ~51 000 km³ (0,0541 Žemės)
Masė 1,3×1017 kg (0,018 Žemės)
Vidutinis tankis 2,6 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis
0,017 m/s²
Pabėgimo greitis 0,028 km/s
Albedas 0,04
Paviršiaus
temperatūra
vid: ~124 K

Karmė – gamtinis Jupiterio palydovas.[1]. Manoma jog tai „pagautas“ asteroidas.[2] Palydovo skersmuo – 40 km, vidutinis orbitos spindulys – 22,6 mln. km. Skrieja priešinga kryptimi nei Jupiteris sukasi apie savo ašį. Pagal spektrą jis panašus į D tipo asteroidus,[3] kurie yra rausvi ir atspindi mažai šviesos.[4][5]

Atradimas

redaguoti

Karmę 1938 m. atrado Seth Barnes Nicholson Mount Wilson observatorijoje (Kalifornijoje), stebėdamas 100 colių reflektoriumi.[6] Tuomet pavadintas Jupiteriu XI.

Pavadinimas

redaguoti

Šis palydovas nuo 1975 m. vadinamas Karme (kuri su Dzeusu susilaukė Kretos deivės Britomartės). Anksčiau palydovas dar buvo vadinamas Panu (dabar Panas yra Saturno palydovas).

Karmės grupė

redaguoti
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Karmės palydovų grupė.

Karmės vardu pavadinta visa palydovų grupė, o pastarasis yra joje didžiausias. Karmė sudaro apie 99% visos savo grupės masės.[2]

Karmės vardu taip pat pavadintas asteroidas – 558 Karmė.

Šaltiniai

redaguoti
  1. Karmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 455 psl.
  2. 2,0 2,1 Carme. solarsystem.nasa.gov
  3. Tommy Grav and Matthew J. Holman Near-Infrared Photometry of the Irregular Satellites of Jupiter and Saturn,The Astrophysical Journal, 605, (2004), pp. L141–L144 Preprint
  4. Fitzsimmons, A.; et al. (February 1994). „A spectroscopic survey of D-type asteroids“. Astronomy and Astrophysics. 282 (2): 634–642. Bibcode:1994A&A...282..634F.
  5. Maria Antonietta Barucci, D Perna, M Popescu, S Fornasier, A Doressoundiram, C Lantz, F Merlin, M Fulchignoni, E Dotto, S Kanuchova (2018). Small D-type asteroids in the NEO population: new targets for space missions. Monthly Notices of the Royal Astronomical Society, 476 (4), 4481–4487 pdf
  6. Seth B. Nicholson, „Two new satellites of Jupiter“, PASP 50 (1938) 292–293