Karija (Mažoji Azija)

Mažosios Azijos istorinis regionas:
Karija (Καρία)
0132 Theater in Caunos.jpg
Šalis Pietvakarių Turkija
Tautos karai
Kalba karų kalba
Miestai Mylasa, Kaunas ir kt.
Caria map Asia Minor.jpg
Eolidė, Bitinija, Kapadokija, Karija, Kilikija, Galatija, Jonija, Likaonija, Likija, Lydija, Mysija, Pamfilija, Paflagonija, Frygija, Pisidija, Pontas, Troada, Kipras

Karija (graikų kalba: Καρία) – istorinė sritis pietvakarių Mažojoje Azijoje, besiribojanti su Likija pietryčiuose, Pisidija rytuose, Jonija ir Dorija vakaruose, Lydija šiaurėje.

GeografijaKeisti

 
Svarbiausi Karijos miestai

Karijos regionas buvo Mažosios Azijos pusiasalio pietvakarinėje dalyje. Jis buvo išsidėstęs tarp Meandro ir Indo upių. Šiaurėje regionas ribojosi su Lydija, rytuose ir šiaurės rytuose - su aukštumų kraštais Pisidija ir Frygija. Pietryčiuose, už Indo upės buvo Likija. Vakaruose Karija šliejosi prie Egėjo jūros, o kai kurie pakrantės miestai nuo geležies amžiaus priklausė Jonijai ir Dorijai.

Karijos pakrantė buvo pilna pusiasalių ir iškyšulių. Čia buvo tokie miestai, kaip Didyma, Jasas, Bargylija, Keramas, Kaunas. Krašto gilumoje svarbiausias miestas buvo Mylasa, karų religinis centras. Taip pat čia buvo Alinda, Harpasa, Antiochija prie Meandro. Prie pat ribos su Frygija buvo nedidelis miestas Afrodizijas.[1]

IstorijaKeisti

Krašto apgyvendinimasKeisti

Nėra vieningos nuomonės dėl to, kada Karijos regionas buvo apgyvendintas. Dalis tyrėjų laikosi nuomonės, kad vietos gyventojai buvo autochtonai, gyvenę čia nuo seniausių laikų ir išsivystę iš vietos neolitinių bendruomenių.[2] Tačiau XX a. atlikti archeologiniai kasinėjimai rodo, jog III tūkst. pr. m. e. kraštas buvo praktiškai negyvenamas. II tūkst. pr. m. e. iš esmės visos žinomos gyvenvietės koncentruojasi pajūryje ir yra artimai susiję su Mikėnų kulūros ekspansija iš Egėjo jūros.[3] Todėl karai gali būti kilę ne iš seniausių Anatolijos gyventojų, o iš vakarinių salų.[4] Šis klausimas buvo keliamas dar senovės graikų. Herodotas teigė, jog karai save laikė senaisiais krašto gyventojais, tačiau dažnas senovės autorius (pvz. Tukididas) juos laikė atsikėlėliais iš Egėjo salų, kurie ilgainiui buvo nustumti į krašto gilumą.[5]

Nepriklausoma KarijaKeisti

Manoma, kad Karija galėjo būti minima II tūkst. pr. m. e. hetitų raštuose. Spėjama, kad tai gali būti jų įvardinama Karkiya, vienas iš tolimų regionų, buvusių į vakarus nuo Hetitų imperijos[6]. Kultūriškai iš lingvistiškai vietos gyventojai priskiriami luviams, kaip ir jų kaimynai Likijoje. Nėra iki galo aišku, ar ši teritorija priklausė Asuva konfederacijai: kai kurių mokslininkų teigimu, 22 valstybių sąraše esantis vietovardis Karakiša gali būti siejamas su Karija.[7]

Patys hetitai niekada nebuvo užkariavę Karijos, tačiau karai dalyvavo hetitų pusėje 1274 m. pr. m. e. vykusiame Kadešo mūšyje. Kraštas vis labiau buvo įtraukiamas į Egėjo jūros įvykius. II tūkst. pr. m. e. pabaigoje Mikėnų graikai (hetitų šaltiniuose vadinami Ahhiya) kolonizavo pakrantes. Jų galios centru tapo Miletas (Milavanda), vienas didžiausių Jonijos miestų. Vėliau čia buvo įkurti graikiški Halikarnaso, Knido miestai, priskiriami Dorijos Heksapoliui. Graikai skleidė savo kultūrą ir į krašto gilumą, tyrinėdami vietos žmones.

Nuo II-I tūkst. pr. m. e. sandūros jau kalbama apie karus (gr. Κάρ = Kar), kaip apie atskirą etnosą. Finkiečiai jų etnonimą rašė KRK, karai (hebr.כָּרִי‏‎ = Kari) minimi ir Biblijoje. Senovės graikai Karijoje be pačių karų dar dažnai mini lelegus. Manoma, kad abu etnosai gyveno susimaišę. Kai kurie antikiniai šaltiniai (pvz. Atenėjas) teigia, kad regiono visuomenėje lelegai buvo traktuojami kaip karų išnaudojamas sluoksnis.

Karai naudojo karų kalbą, kuri buvo gimininga luvių ir likiečių kalboms. Šią kalbą jie rašė garsiniu raštu, kuris yra panašus į finikiečių raštą, tačiau priebalsius naudoja visiškai sumaišytus.

Kitų valstybių sudėtyjeKeisti

 
Karų karys Achemenidų armijoje (V a. pr. m. e. bareljefas)

VI a. pr. m. e. Karija, kaip ir visa vakarų Anatolija, buvo užimta Lydijos imperijos ir tapo jos provincija. Tačiau lydų valdžia netruko ilgai.

545 m. pr. m. e. viduryje Karija buvo užkariauta Achemenidų imperijos. Persai čia įkūrė vieną iš satrapijų, kurią pavadino Karijos vardu. Kadangi satrapų valdžia Karijoje buvo paveldima, čia įsigalėjo vietinės dinastijos. Tai buvo Lydgamidai (520–450 m. pr. m. e.) ir Hekatomnidai (395–334 m. pr. m. e.) Pirmieji satrapai reziduodavo Mylasoje, o nuo Mauzolo (valdė 377353 m. pr. m. e.) laikų – Halikarnase. Mauzolas buvo garsus tuo, kad pastatydino vieną pasaulio stebuklų – Halikarnaso mauzoliejų.[8]

334 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis užkariavo Kariją su vietos valdovės Ados pagalba. Po jo mirties Karija atiteko Antigonui Vienaakiui, o po Ipso mūšio 301 m. pr. m. e. – Lisimachui. Ilgainiui ji buvo absorbuota į Seleukidų imperiją. Helenizacija krašte buvo labai sparti, ir karų kalba nunyko.

I a. pr. m. e. Romos imperija užėmė Kariją ir įjungė ją į Azijos provinciją. Tik 296 m., Diokletiano reformų laikais, senąsias provincijas suskaidžius, buvo sukurta Karijos provincija (lot. Caria). 536 m. provincija buvo panaikinta, ir prijungta prie Quaestura exercitus administracinio vieneto. Po to Karijos pavadinimas pamažu nunyko.

IšnašosKeisti

  1. Cramer, J.A. (1832). Geographical and Historical Description of Asia Minor; with a Map: Volume II. Oxford: University Press. Section X Caria.
  2. Drews, Robert (2001). Greater Anatolia and the Indo-Hittite Language Family: Papers Presented at a Colloquium Hosted by the University of Richmond, March 18–19, 2000. Institute for the Study of Man.
  3. Cook, J. M. (1959–1960). "Greek Archaeology in Western Asia Minor". Archaeological Reports (6): 27–57.
  4. Bienkowski, Piotr; Millard, Alan Ralph (2000). Dictionary of the Ancient Near East. Philadelphia, Pennsylvania: University of Pennsylvania Press.
  5. Boardman, John (1991). The Cambridge Ancient History Part 2: The Assyrian and Babylonian Empires and Other States of the Near East, from the Eighth to the Sixth Centuries BC. Cambridge, United Kingdom: Cambridge University Press.
  6. Lajara, Ignacio-Javier Adiego (2007). The Carian Language. Leiden, The Netherlands: Brill. ISBN 978-90-04-15281-6.
  7. Гиндин Л. А. Население Гомеровской Трои. Историко-филологические исследования по этнологии древней Анатолии. М.: Наука, издательская фирма «Восточная литература», 1993. 211 с. ISBN: 5-02-017512-9. стр. 26.
  8. Stephen Ruzicka, Politics of a Persian Dynasty: The Hecatomnids in the Fourth Century B.C., University of Oklahoma Press, 1992.