Karantinas

Kareiviai, karantinuoti Prancūzijoje Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje.

Karantinas – specialus laikinas režimas bei su juo susijusios administracinio bei sanitarinio pobūdžio priemonės, skirtos apsaugai nuo epideminio pobūdžio infekcinių ligų, kuriomis gali užsikrėsti žmonės ar gyvūnai. Karantino metu paprastai identifikuojami individai, kurie gali būti potencialūs užkrato platintojai, ir įvedami judėjimo laisvės arba socialinio kontakto apribojimai. Karantinas trunka pagal ligos pobūdį nustatytą laiką, kol neįsitikinama, kad karantinuoti individai nebekelia grėsmės aplinkinių sveikatai.[1] Pagrindinis karantino tikslas – sulėtinti ligos plitimą, suteikiant laiko sveikatos apsaugos sistemai geriau reaguoti į susidariusią situaciją (izoliuoti ir gydyti užsikrėtusiuosius, platinti vaistus ar vakcinas, informuoti visuomenę) ir galiausiai sustabdyti epidemiją.[2]

Kilmė ir istorijaKeisti

Žodis karantinas kilęs nuo italų kalbos quarante, reiškiančio skaičių 40. Šis kildinamas iš tokios pačios reikšmės lotynų kalbos žodžio quadraginta.

40 dienų taisyklė buvo žinoma jau senovės Graikijoje, manant, kad ligos, pasireiškiančios per šį laikotarpį, yra ūmios ir itin pavojingos. Tuo tarpu ligos, aptinkamos per ilgesnį laiką, buvo priskiriamos prie lėtinių ir keliančių mažesnį pavojų aplinkiniams. Senajame Testamente randami įsakymai izoliuoti užsikrėtusiuosius ir sudeginti jų rūbus, ypač išskiriant maro ir raupų atvejus. 549 m. išleisti Justiniano I įsakai liepdavo karantinuoti sugrįžusiuosius iš kraštų, kur pasireikšdavo epidemijos.[3]

Karantinas buvo taikomas ir viduramžių Europoje. Žinoma, kad jau XIII a. Italijos uostuose laivų įgulai buvo draudžiama 40 dienų išlipti į krantą, siekiant patikrinti, ar pirkliai neparvežė maro užkrato.[4] Reaguodamos į epidemijas, atskirais laikotarpiais karantino įsakymus buvo išleidusi Rusija, Didžioji Britanija, JAV ir kitos šalys. XIX a. pabaigoje ir XX a. suaktyvėjus tarptautiniam bendradarbiavimui sveikatos apsaugos klausimais (1907 m. įkūrus Tarptautinį visuomenės sveikatos biurą, kurį 1947 m. pakeitė Pasaulio sveikatos organizacija), ligų plitimo suvaldymas tapo labiau koordinuotas, tačiau tai nepanaikino karantino būtinybės ir šį kovos su epidemijomis priemonė yra naudojama iki šių dienų.[5]

Karantino taikymasKeisti

 
Sporto salė, paversta į ligoninę, skirtą susirgusiųjų izoliavimui ir karantinavimui. Uhanas, Kinija, COVID-19 pandemijos metu 2020 m. pradžioje.

Karantinas skelbiamas teritorijoje, užkrėstoje pavojingų ligų sukėlėjais. Teritorija gali būti lokali, pavyzdžiui, tam tikras pastatas, kuriame tikrinama, ar įtariami užsikrėtimu žmonės ar gyvūnai neserga. Jeigu įtariama, kad liga išplitusi plačiau, karantinuojama teritorija gali tapti visas miestas, rajonas, regionas ar net valstybė. Kiekviena šalis turi savitą karantino reguliavimo tvarką ir ją taiko atsižvelgdama į ligos pobūdį.

Pasaulio sveikatos organizacija yra nustačiusi tarptautinius principus, kurių turi laikytis valstybės, taikydamos karantiną:[6]

  • priemonių proporcingumas: žmonių teisės ir laisvės neturi būti suvaržomos daugiau nei reikalauja ligos suvaldymas;
  • pažeidžiamų visuomenės grupių apsauga: valstybė turi užtikrinti, kad karantino metu bus suteikiama pagalba žmonėms, kurie nuo karantino gali labiausiai nukentėti;
  • pirmenybė laisvam pasirinkimui: kiek įmanoma, apribojimų turi būti skatinama laikytis savanoriškai, o ne įvedant baudžiamąją atsakomybę užtraukiančius draudimus;
  • sąlygų sudarymas: karantino metu turi būti užtikrinamas žmonių saugumas, sudaromos sąlygos gauti maistą, būtiniausius daiktus.

Tuo atveju, jei karantinas teritorijoje skelbiamas dėl gyvybei pavojingos ligos, kuria serga žmonės, pvz., maro ar raupų, sanitarinės priemonės gali būti itin griežtos: įvažiavimas į teritoriją leidžiamas tik asmenims su specialiais leidimais, išvažiavimas iš karantino zonos leidžiamas tik per karantino įstaigas, kur žmonės kelias dienas ar savaites tikrinami, ar neserga.

Tuo atveju, jei karantinas teritorijoje skelbiamas dėl gyvūnų ligų (pvz., kempinligės), draudžiama iš teritorijos išvežti gyvūnus, mėsą ir kitus jų produktus, sunkesniais atvejais gali būti apribojamas ir transporto įvažiavimas bei išvažiavimas, statomos sanitarinės užkardos, kuriose vyksta mašinų patikrinimai dėl to, ar neišvežama mėsa ir kt.

Karantino trukmė nustatoma pagal užkrečiamos ligos pobūdį, paprastai atsižvelgiant į tai, kiek laiko užtrunka nuo užsikrėtimo iki simptomų pasireiškimo. Jeigu karantino metu pasireiškia simptomai, individai izoliuojami gydymui.[7]

EfektyvumasKeisti

Karantino efektyvumas susijęs su ligos pobūdžiu: kuo liga labiau užkrečiama, o po užsikrėtimo kurį laiką nepasireiškia simptomai, tuo karantinas gali efektyviau mažinti epidemijos plitimą. Karantino poveikis taip pat tampriai susijęs su galimybėmis kuo greičiau izoliuoti užsikrėtusiuosius. Jeigu izoliaciją įmanoma vykdyti greitai ir efektyviai, karantino duodama nauda stabdant epidemiją gali būti palyginti nedidelė. Siekiant geriausio rezultato, paprastai derinamos tiek karantino, tiek ligonių izoliacijos priemonės.[8]

ŠaltiniaiKeisti

  1. William C Cockerham. International Encyclopedia of Public Health. Academic Press, 2016, Vol. 6, p. 454
  2. Sarah Boslaugh. Encyclopedia of Epidemiology. SAGE Publications, 2007, p. 875
  3. William C Cockerham. International Encyclopedia of Public Health. Academic Press, 2016, Vol. 6, p. 455
  4. K. Bradley Penuel, Matt Statler, Ryan Hagen. Encyclopedia of Crisis Management. SAGE Publications, 2013, p. 783
  5. William C Cockerham. International Encyclopedia of Public Health. Academic Press, 2016, Vol. 6, p. 460
  6. K. Bradley Penuel, Matt Statler, Ryan Hagen. Encyclopedia of Crisis Management. SAGE Publications, 2013, p. 786
  7. Sarah Boslaugh. Encyclopedia of Epidemiology. SAGE Publications, 2007, p. 875
  8. Sarah Boslaugh. Encyclopedia of Epidemiology. SAGE Publications, 2007, p. 875–6