Karalius Faisalas
Karalius Faisalas
Al Saudai
Gimė 1906 m. balandžio 14 d.
Rijadas
Mirė 1975 m. kovo 25 d. (68 metai)
Palaidotas (-a) Al Oud kapinės
Tėvas Ibn Saudas
Motina Tarfa bint Abduallah bin Abdulateef al Sheekh
Sutuoktinis (-ė) Sultana bint Ahmed Al Sudairi Al Jawhara bint Saud Al Kabir Haya bint Turki Al Turki
Vaikai Abdullah bin Faisal Al Saud
Mohammed bin Faisal Al Saud
Princesė Sara
Lolowah bint Faisal Al Saud
Khalid bin Faisal Al Saud
Saud bin Faisal bin Abdulaziz Al Saud
Saudo Arabijos karalius
Valdė 1964 m. lapkričio 2 d. – 1975 m. kovo 25 d. (10 metų)
Pirmtakas ibn Saudas
Įpėdinis karalius Kalidas
Vikiteka Karalius Faisalas
   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Karalius Faisalas bin Abdulaziz Al Saudas (arab. فيصل بن عبدالعزيز آل سعود = Fayṣal ibn ‘Abd al-‘Azīz Āl Su‘ūd) buvo Saudo Arabijos karalius 19641975 m. Jis pagerino šalies ekonominę padėtį, ją modernizavo ir reformavo. Tarptautiniuose santykiuose Faisalas rėmėsi panarabizmu, antikomunizmu ir Palestinos nacionalizmu.[1][2] Jis stabilizavo Saudo Arabijos biurokratiją. Jo valdymas buvo populiarus tarp pavaldinių.[3] 1975 m. karalių Faisalą nužudė jo sūnėnas Faisalas bin Musaidas.

Jaunystė redaguoti

Karalius Faisalas gimė Rijade 1906 m. balandį.[4] Jis buvo trečiasis ibn Saudo sūnus.[5] Jo motina buvo Tarfa bint Abduallah bin Abdulateef al Sheekh,[6] kurią ibn Saudas vedė po Rijado užėmimo 1902 m. Jo motina mirė, kai jis buvo jaunas. Faisalą augino jos tėvas Abd Allah ibn Abd al-Latif Al ash-Sheikh, kuris jį mokė Korano ir Islamo principų.

Faisalas turėjo vienintelę dukrą Nulą. Ji ištekėjo už pusbrolio Khalid bin Muhammad bin Abdul Rahman, Muhammad bin Abdul Rahman sūnaus.[7]

Faisalas buvo auginamas aplinkoje, kur drąsa buvo ypač vertinama.

1919 m. Britų vyriausybė pakvietė ibn Saudą į Londoną,[8] bet jis negalėdamas vykti pasiuntė savo 14 metų sūnų, kuris buvo pirmasis Saudas aplankęs šią šalį. Didžiojoje Britanijoje Faisalas praleido 5 mėnesius. Jis taip pat lankėsi Prancūzijoje.[9]

Kaip vienas iš vyriausių ibn Saudo sūnų, Faisalas dalyvavo sutvirtinant Saudo Arabiją. 1925 m. Faisalas vadovavo Saudo armijai lemiamame mūšyje prieš Hidžazą. 1926 m. Faisalas buvo paskirtas Hidžazo valdytoju.

1932 m. įkūrus Saudo Arabiją Faisalas tapo Užsienio reikalų ministru. Šį postą jis išlaikė ir tapęs karaliumi. Faisalas lankėsi Rusijoje 1933 m.

Faisalas vadovavo daliai karių trumpame Saudo-Jemeno kare 1934 m., kuriame buvo nugalėtos Jemeno pretenzijos į pietines Saudo Arabijos provincijas. 1943 m. rugsėjį Faisalas ir Kalidas buvo pakviesti į JAV, kur viceprezidentas Harry S. Truman pakvietė juos pietų į Baltuosius rūmus. 1945 m. Faisalas dalyvavo kaip Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras įkuriant JTO San Franciske.

1951 m. ibn Saudas išplėtė vyriausybės biurokratiją, Faisalo vyriausias sūnus Abdullah bin Faisal Al Saud buvo paskirtas Sveikatos ministru.

1953 m. Saudas tapo karaliumi, o Faisalas – karališkuoju princu. Saudas išlaidavo, statė prabangius rūmus už Rijado. Jis taip pat patyrė Egipto, kuriame Gamalis Abdelis Naseras nuvertė monarchiją 1952 m., priešiškumą. Naseras sutelkė nepatenkintus Saudo Arabijos princus, kurie pabėgo į Egiptą. Jiems vadovavo princas Talalas. Saudo šeimos vyresnieji ir ulama privertė karalių paskirti Faisalą premjeru. Faisalas apribojo išlaidas.

Karalius Saudas ir Faisalas pykosi, tad 1960 m. gruodžio 18 d. Faisalas atsistatydino, teigdamas, jog karalius trukdo jo finansinėms reformoms. Karalius Saudas įtikino princą Talalą grįžti iš Egipto ir tapti finansų ministru. Tačiau 1962 m. Faisalas sutelkė šeimoje pakankamai įtakos, kad taptu premjeru antrąkart.

Tuo metu Faisalas pasireiškė kaip modernus reformatorius. Jis suteikė švietimą moterims, nepaisant religinių institucijų pasipriešinimo. Tačiau mokymo programą merginoms prižiūrėjo religiniai lyderiai. Ši praktika išliko ir po jo mirties.

1963 m. Faisalas įkūrė pirmą šalyje televizijos stotį, bet ji transliuoti pradėjo tik po dvejų metų. Tai vėl sukėlė dvasininkų pasipriešinimą, tad televizijoje buvo daug religinių programų.

1961 m. Faisalas įkūrė Madinos Islamo universitetą. 1962 m. Faisalas įkūrė Musulmonų pasaulio lygą, labdaros organizaciją, kuriai Saudo šeima paaukojo milijardą dolerių.

Kova dėl sosto redaguoti

Kai 1963 m. karalius Saudas išvyko iš šalies gydytis, Faisalas sukaupė daug galios, paskyrė panašiai mąstančius princus į aukštus postus. Jo brolis Abdula buvo paskirtas Nacionalinės sargybos vadu 1962 m. Grįžus Saudui, Faisalas reikalavo, kad jis būtų paskirtas regentu. Faisalą rėmė religiniai lyderiai.

Karalius Saudas pasipriešino ir Faisalas įsakė Nacionalinei sargybai apsupti karaliaus rūmus. Saudas pasidavė 1964 m. kovo 4 d. ir paskyrė Faisalą regentu. Lapkričio 2 d. karalius Saudas atsisakė sosto, spaudžiamas dvasininkų. Netrukus po to Saudas išvyko į tremtį.

Karaliavimas redaguoti

1967 m. karalius Faisalas sukūrė antro ministro pirmininko postą ir į jį paskyrė princą Fadą.

Faisalas buvo artimas JAV sąjungininkas ir antikomunistas. Jis teigė, kad komunizmas ir Islamas nesuderinami, nepalaikė santykių su komunistinėmis šalimis.

1975 m. kovo 25 d. Faisalą nužudė jo sūnėnas Faisalas bin Musaidas, kuris neseniai grįžo iš JAV. Jis palaikė artimus santykius su Vakarų Europos šalimis.

Faisalas rėmė monarchijas arabų šalyse, nesutarė su Egiptu ir jo vadovu Naseru. Jie rėmė skirtingas puses per Jemeno pilietinį karą

Išnašos redaguoti

  1. Faisal ibn Abd al Aziz ibn Saud Biography. Encyclopedia of World Biography. Nuoroda tikrinta 16 March 2007.
  2. „King Faisal: Oil, Wealth and Power“ Archyvuota kopija 2013-08-26 iš Wayback Machine projekto., TIME Magazine, 7 April 1975.
  3. Hertog, Steffen. Princes, Brokers, and Bureaucrats: Oil and the State in Saudi Arabia. Ithaca: Cornell UP, 2010. Print.
  4. „The kings of the Kingdom“. Ministry of Commerce and Industry. Suarchyvuotas originalas 2012-10-22. Nuoroda tikrinta 28 July 2012.
  5. Mouline, Nabil (balandžio–June 2012). „Power and generational transition in Saudi Arabia“ (PDF). Critique Internationale. 46: 1–22. Nuoroda tikrinta 24 April 2012. {{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  6. Winberg Chai (22 September 2005). Saudi Arabia: A Modern Reader. University Press. p. 193. ISBN 978-0-88093-859-4. Nuoroda tikrinta 26 February 2013.
  7. AbuKhalil, As'ad (2004). The Battle for Saudi Arabia. Royalty, fundamentalism and global power. New York City: Seven Stories Press. ISBN 1-58322-610-9.
  8. Leon Hesser (30 November 2004). Nurture the Heart, Feed the World: The Inspiring Life Journeys of Two Vagabonds. BookPros, LLC. p. 104. ISBN 978-0-9744668-8-0. Nuoroda tikrinta 27 February 2013.
  9. Mark Weston (28 July 2008). Prophets and Princes: Saudi Arabia from Muhammad to the Present. John Wiley & Sons. p. 129. ISBN 978-0-470-18257-4. Nuoroda tikrinta 27 February 2013.