Karachodžos karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Karachodžos karalystė, dar vadinta Kočio karalyste – valstybė, egzistavusi IX–XIV a. Turfano įduboje ir teritorijose aplink ją.

Karachodžos karalystė
Karakitajų vasalė (XII a. II pusė) Mongolų imperijos vasalė (1209–1335)
← 856 – 1335 →
Sostinė	Karachodža, Bešbalikas
Valdymo forma	Monarchija
Idikutai
856-? (pirmasis)	Ulug Tengrida
iki 1335 (paskutinis)	Esen Buka
Era	Viduramžiai
- Uigūrų migracija į Turfano įdubą	856 m., 856
- Nukariavo Čagatajaus chanatas	1335 m.

Karalystė pavadinimą gavo nuo pagrindinio miesto Karachodžos (senovės Gaočangas), kuris dar buvo vadinamas ir Kočio (Qocho). Ji dar žinoma ir tokiais pavadinimais kaip Turfano uigūrų karalystė, Tianšanio uigūrų karalystė, Idikutų karalystė. Tuometiniuose kinų šaltiniuose valstybė vadinta Veivuer (kin. 畏兀儿, pinyin: wèiwùér), mongolai ją žinojo kaip Uihur. Pastarieji pavadinimai davė pradžią uigūrų etnonimui.

Istorija

Kuomet Uigūrų kaganatą nusiaubė Jenisiejaus kirgizai ir 847 m. įkūrė Mongolų stepėje Kirgizų kaganatą, dalis uigūrų diduomenės masiškai migravo į kirgizų nekontroliuojamas teritorijas pietuose. Viena uigūrų grupė įsikūrė Turfano įduboje ir aplinkinėse teritorijose Tianšanio kalnuose, pietinėje Džungarijoje (su svarbiausiu miestu Bešbaliku) bei šiaurės rytų Altišahre (su svarbiausiu miestu Janči).

Bezekliko urvų tapybos fragmentas

Pirmuoju valstybės kaganu tapo Ulug Tengrida, kilęs iš Uigūrų kaganų giminės. 856 m. jis gavo kagano titulą iš Tangų imperatoriaus. Vėlesnieji valstybės valdovai atsisakė tradicinio tiurkiško kaganų titulo, ir vietoj jo pasirinko unikalų idikuto (Īdīqūt) titulą. Karalystė klestėjo ekonomiškai prekybinio Šilko kelio dėka. Šiuo keliu į valstybę plūdo ir klestėjo Vidurinės Azijos kultūra.

XII a. II pusėje Idikutų valstybė pateko į Karakitajų chanato valdžią, tapdama jo vasale. 1211 m. Karakitajus užkariavus Mongolų imperijai, Karachodžos karalystė išlaikė autonomiją, tapdama mongolų vasale. Idikutai valdė toliau. Jie išsikovojo didelę pagarbą imperijoje, o uigūrai užėmė svarbius postus imperijos visuomenėje. Maždaug tada karalystės užimtas teritorijas pradėta vadinti Uigūristanu.

Po Mongolų imperijos padalinimo Karachodžos valstybė perėjo Čagatajaus ulusui. 1346 m. uluse prasidėjus vidaus krizei, Karachodžos idikutai trumpam tapo nepriklausomi. Apie 1390 m. karalystę nukariavo ir galutinai panaikino Mogulistanas.

Kultūra

Uigūrų karalystėje klestėjo Vidurinės Azijos kultūra. Svarbiausios religijos buvo valstybės remiamas manicheizmas ir budizmas. Čia jie pasiekė didžiausią suklestėjimą, o valstybė savo kultūra pranoko kitas tuometines uigūrų karalystes. To liudininkai – klestintis Karachodžos miestas, Bezekliko Tūkstančio Budų urvai su puikia sienų tapyba.

Valstybė buvo labai daugiaetniška, nes čia be etninių uigūrų gyveno haniai, sogdai ir kitos etninės grupės. Senajai uigūrų kalbai rašyti naudotas uigūrų raštas.

Žinomų idikutų sąrašas

• Bokut，?864–874?
• Il Bilga Tengri ilig ~954
• Arslan Bilga Tengri ilig ~981, 984
• Bugu Bilga Tengri ilig ~996–1007
• Alp Arsla Qutlugh Kul Bilga Tengri Qan ~1007–1019/24
• Kul Bilga Tengri kan 1019/24
• Tengri Bugu il Bilga Arslan Tengri Uighur Tarkan 1068
• Bilga 1123
• Mongolų vasalai:
  • ??? 1229
  • Barchuq-Art iduqqut 1229–1241
  • Kesmez 1242–1246
  • Salindi Tigin ?–1253
  • Ogrunch Tigin 1253–1257
  • Mamuraq Tigin 1257–1265
  • Qosqar Tigin 1266–1280
  • Neguril Tigin 1280–1318
  • Tamir Buqa 1322–1330
  • Senggi 1330–1332
  • Taipindu 1332–1352