Karačiajų Čerkesija

Karačiajų Čerkesija (rus. Карачаево-Черкесия), Karačiajų Čerkesijos Respublika (rus. Карачаево-Черкесская Республика, karač. Къарачай-Черкес Республика, kabard. Къэрэшей-Шэрджэс Республикэ) – federacinė respublika pietų Rusijoje, Kaukaze. Ribojasi su Stavropolio kraštu šiaurėje, su Kabarda-Balkarija rytuose, su Gruzija pietuose ir su Krasnodaro kraštu vakaruose. Sostinė – Čerkeskas.

Karačiajų Čerkesijos Respublika
Карачаево-Черкесская Республика
Къарачай-Черкес Республика
Karačiajų Čerkesijos vėliava Karačiajų Čerkesijos herbas
(Išsamiau) (Išsamiau)
Laiko juosta: (UTC+3)
------ vasaros: ([[UTC{{{UTCv}}}]])
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Federalinė apygarda Pietų federacinė apygarda
Ekonominis regionas Šiaurės Kaukazo
Administracinis centras Čerkeskas
Rajonai 10
Oficialios kalbos rusų, karačiajų, kabardinų,
abazinų, nogajų kalbos
Vadovas Rašidas Temerzovas
Gyventojų (2022) 464 219 (75)[1]
Plotas 14 277 km² (77)
  - vandens % 0,6 %
Tankumas (2022) 33 žm./km²
ISO 3166-2 RU-KC
Tinklalapis kchr.info
Vikiteka Karačiajų Čerkesijos RespublikaVikiteka
Respublikos žemėlapis

Istorija

redaguoti

Karačiajaus-Čerkesijos autonominė sritis sudaryta 1922 m. 1926 m. padalinta į Karačiajaus autonominę sritį ir Čerkesijos autonominę apygardą (nuo 1928 m. autonominę sritį). 1957 m. vėl sujungta Karačiajaus-Čerkesijos AS Stravropolio krašto sudėtyje. 1990 m. tapo autonomine respublika.

Geografija

redaguoti

Karačiajų Čerkesija plyti Kaukazo kalnų šiaurinėje pašlaitėje. Aukščiausia vieta – Elbruso kalnas (5642 m).

Klimatas vidutinių platumų, kontinentinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo -5 °C lygumoje iki -10 °C kalnuose, liepą atitinkamai 21 ir 8 °C. Vidutinis metinis kritulių kiekis 550–2500 mm. Didžiausios upės – Kubanė, Kuma, Didysis Zelenčiukas, Urupas, Laba.

Lygumose būdingos stepės, priekalnėse besimainančios su ąžuolų, bukų, skroblų miškais, aukščiau – su spygliuočių miškais. Aukštikalnėse – subalpinės ir alpinės pievos, ledynai.[2]

Gyventojai

redaguoti

Karačiajų Čerkesijoje yra 4 miestai:

Tautinė sudėtis (2010 m.):[3]

Šaltiniai

redaguoti
  1. Оценка численности постоянного населения на 1 января 2022 г. и в среднем за 2021 г. и компоненты её изменения. Федеральная служба государственной статистики.
  2. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 197–198
  3. [1] Archyvuota kopija 2020-04-30 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

redaguoti


Rusijos Federacijos administracinės teritorijos  
Federaliniai subjektai
Respublikos Adygėja | Altajus | Baškirija | Buriatija | Chakasija | Čečėnija | Čiuvašija | Dagestanas | Ingušija |Jakutija | Kabarda-Balkarija | Kalmukija | Karačiajų Čerkesija | Karelija | Komija | Krymas* | Marija | Mordvija | Šiaurės Osetija | Tatarstanas | Tuva | Udmurtija
Kraštai Altajus | Chabarovskas | Kamčiatka | Krasnodaras | Krasnojarskas | Permė | Primorė | Stavropolis | Užbaikalė
Sritys Amūras | Archangelskas | Astrachanė | Belgorodas | Brianskas | Čeliabinskas | Irkutskas | Ivanovas | Jaroslavlis| Kaliningradas | Kaluga | Kemerovas | Kirovas | Kostroma | Kurganas | Kurskas | Leningradas | Lipeckas | Magadanas | Maskva | Murmanskas | Žemutinis Naugardas | Naugardas | Novosibirskas | Omskas | Orenburgas | Oriolas | Penza | Pskovas | Rostovas | Riazanė | Sachalinas | Samara | Saratovas | Smolenskas | Sverdlovskas | Tambovas | Tiumenė | Tomskas | Tula | Tverė | Uljanovskas | Vladimiras | Volgogradas | Vologda | Voronežas
Federaciniai miestai Maskva | Sankt Peterburgas
Autonominės sritys Žydų
Autonominės apygardos Chantų Mansija | Čiukotka | Jamalas | Nencija
Federalinės apygardos
Centrinė | Krymas | Pavolgis| Pietūs | Sibiras | Šiaurės Vakarai | Šiaurės Kaukazas | Tolimieji Rytai | Uralas