Kaniavėlės piliakalnis
| Kaniavėlės piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Kaniavėlės piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Varėnos rajonas | ||
| Seniūnija | Kaniavos seniūnija | ||
| Aukštis | 6-7 m | ||
| Plotas | 30x20 | ||
| Priešpilis | nežymus | ||
| Naudotas | I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga - I tūkstantmetis m.e. | ||
| Žvalgytas | 1955 | ||
| Tirtas | 1955 m. | ||
| Registro Nr. | AR1380 / 3656 /A197P | ||
Kaniavėlės piliakalnis, Apykopas – piliakalnis Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Kaniavėlės (Kaniavos seniūnija) kaimo, Šepetos dešiniajame krante. Pasiekiamas nuo plento Varėna-Dubičiai, pervažiavus kanalizuotą Šepetą, už 300 m pasukus dešinėn pirmu keliu į vakarus, už 500 m lauko keliuku pavažiavus į dešinę šiaurės kryptimi 300 m.
Piliakalnis redaguoti
Piliakalnį iš vakarų, šiaurės ir šiaurės rytų juosia Šepetos slėnis, iš kitų pusių – laukai. Šlaitai nuo slėnio pusės 6–7 m, nuo laukų 2–3 m aukščio. Viršūnės aikštelė stačiakampė, apie 30 m ilgio ir 20 m pločio. Jos pietryčių pakraštį puslankiu juosia pylimas, nuo aikštelės pusės 2 m, išorėje - 3 m aukščio. Už pylimo yra užslinkusio griovio liekanų.[1]
Tyrimai redaguoti
1955 m. piliakalnį tyrė TSRS mokslų akademijos Materialinės kultūros istorijos instituto archeologė Frida Gurevič. Aikštelės pietiniame pakraštyje, prie pylimo, rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga - I tūkstantmečiu m. e.[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl paskelbimo kultūros paminklu – 1998-05-19; Nr.612. Paminklo teritorijos plotas 10000 m².
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Mikniūnų piliakalnis 32 km Girežerio piliakalnis 15 km Barčių piliakalnis 5 km |
Krūminių piliakalnis 17 km | Valakavičių piliakalnis 23 km |
| |||||||
| Merkinės piliakalnis 37 km |
|
Eišiškių piliakalnis 18 km | |||||||||
| Liškiavos piliakalnis 44 km | Dubičių piliakalnis 14 km | Gorodiščės piliakalnis 21 km | |||||||||
Literatūra redaguoti
- Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.203
- Шукевич B. Об археологических местностях в Лидском и Троцком уездах // Труды Виленского отделения Московского предварительного комитета по устройству IX apxeoлогического съезда в Bильне. Bильна. 1893. Отдел 1, c. 98
- Покровский Ф. В. Археологическая карта Виленской губернии. Вильна. 1893. c. 106
- Гуревич Ф. Дpeвности Белорусского Понеманья. Москва, Ленинград. 1962. c. 154 (Hp. 34)
- Lietuvos archeologijos atlasas, p. 80 (Nr. 291)
- Zabiela G. Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse // Lituanistica. Nr. 4, 1991. p. 26, 30.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Kaniavėlės piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 334 psl.
- ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas, II Piliakalniai, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 80 (Nr. 291)