Krašto kelio KK128 tiltas

(Nukreipta iš puslapio Kaniūkų tiltas)
128 krašto kelio tiltas
Tiltas nuo aukštupio pusės
128 krašto kelio tiltas
128 krašto kelio tiltas
54°22′03″š. pl. 24°05′31″r. ilg. / 54.367417°š. pl. 24.091999°r. ilg. / 54.367417; 24.091999 (Krašto kelio KK128 tiltas)
Vieta Kaniūkai, Alytaus raj.
Kerta Nemuną
Ilgis ~203 m
Plotis 13,7
Aukštis 20
Pastatytas 1892

Krašto kelio KK128 tiltas, arba Kaniūkų tiltas – krašto kelyje  128  Naujieji ValkininkaiDaugaiAlytus  stovintis penkių tarpatramių tiltas per Nemuno upę, netoli Alytaus, Kaniūkuose (Alovės sen.). Ilgis apie 203 m.

Tiltas 2016 m.

Istorija

redaguoti

1892 m. carinė Rusija, tiesdama strateginius plentus, piečiau Alytaus per Nemuną pastatė Kaniūkų tiltą. Pavadinimą tiltas gavo nuo čia esančio kaimo pavadinimo. Jo ilgis buvo 193,5 m, aukštis – 15 m. Atramos buvo sumūrytos ir apmuštos tašytais akmenimis. Jose įrengtos sprogdinimo šachtos. Kraštiniai tarpatramiai buvo perdengti metalinėmis sijomis, vidiniai – metalinėmis santvaromis, važiuojamoji dalis buvo medinė, todėl greitai dėvėjosi – tekdavo dažnai remontuoti. Tiltas buvo dažomas sidabrine spalva. Tilto santvaros buvo pagamintos Sankt Peterburge, Putilovo gamykloje ir atplukdytos Nemunu. Tilto taurams akmenis tašė iš Italijos atvykę meistrai.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m., artėjant Vokietijos kariuomenei prie Alytaus, Rusijos daliniai be pasipriešinimo paliko Alytaus tvirtovę, tačiau susprogdino visus Alytaus tiltus, tarp jų ir Kaniūkų tiltą (išsprogdinta vidurinė dalis) bei žemupio link buvusį santvarinį geležinkelio tiltą (dabar Baltosios rožės tiltas). Dar tais pačiais metais (1915 m.), užėmusi Alytų, vokiečių armija, ant nesunaikintų akmens mūro atramų, atstatė plento tiltą. Netrukus vokiečių buvo atstatytas metalinis tiltas. Atstatytame važiuojamoji dalis taip pat buvo medinė, todėl čia kabojo perspėjamoji iškaba: „Tiltu važiuoti ir joti žingsniu, automobiliai – 5 km į val. Laikytis dešinės, nerūkyti!“

1936 m. liepos 9 d. apie 10 val. prie Kaniūkų tilto įvyko viena šiurpiausių autoavarijų tarpukario Lietuvoje. Sunkvežimis vežė Pabaltijo cirko reikmenis, ant kurių sėdėjo 23 artistai ir pagalbiniai darbininkai. Važiuodamas į pakalnę, prieš įsukdamas į tiltą, vengdamas susidūrimo su dvikinkiu vežimu, nuvažiavo į kelkraštį, numušė keturis kelio apsauginius stulpelius ir versdamasis nugarmėjo 6 m stačiu šlaitu žemyn. Žuvo 4 žmonės, likę gyvi retas išvengė sužeidimų. Daugelis iš jų sėkmingai išgijo ir vėliau prisidėjo prie cirko, tačiau keletas dėl patirtų traumų turėjo baigti savo karjerą.

Per Antrąjį pasaulinį karą Kaniūkų tiltas rimtai nenukentėjo. Karo pabaigoje besitraukdami Vokietijos link, vokiečiai susprogdino perdangos centrinę santvarą, kurią jau šįkart atstatė sovietai. 1964 m. ant tilto medinės dangos buvo užklotas asfaltbetonis.

19761977 m. vyko tilto modernizavimo darbai, kurių metu plieninę santvarinę tilto perdangos konstrukciją pakeitė užstumiama dviejų plieninių dvitėjo profilio sijų (~3 m aukščio) erdvinė konstrukcija, kuri tuo laikotarpiu buvo populiari Sovietų Sąjungoje (panašios konstrukcijos tiltai pastatyti Druskininkuose ir Alytuje). Tai buvo paskutinis esminis tilto remontas, vėliau atlikti tik susidėvėjusių pakloto gelžbetoninių konstrukcijų atnaujinimo darbai. Mūrinės tilto atramos išliko beveik nepakitusios iki pat šių dienų.

Konstrukcija

redaguoti

Po 1976–1977 m. rekonstrukcijos naujas sijinis plieno tiltas tapo penkių tarpatramių (18,0+3×54,1+18,0), 203,47 m ilgio, apie 20 m aukščio, 13,7 m pločio. Tilto skerspjūvyje 6 plieninės sijos viduriniuose tarpatramiuose tarpusavyje sujungtos skersiniais ryšiais, sijų sekcijos tarpusavyje suveržtos didelio atsparumo varžtais. Kraštiniuose tarpatramiuose sumontuotos gelžbetoninės sijos. Važiuojamoji dalis įrengta iš dviejų sluoksnių – gelžbetoninių plokščių ir asfaltbetonio, apsauginis atitvaras – metalinis.

Galerija

redaguoti
Artimiausi tiltai per Nemuną
prieš srovę: Krašto kelio KK128 tiltas pasroviui:
Merkinės tiltas Baltosios rožės tiltas

Nuorodos

redaguoti